Kontraltas

Kontraltas (it. contralto) – žemiausias moterų balsas, turintis tamsų, sodrų tembrą. Diapazonas – mažosios oktavos fa – antrosios oktavos fa (sol). Kartais skiriamos šios kontralto rūšys: koloratūriniai (praktiškai vadinami mecosopranais), lyriniai ir dramatiniai. Kontraltas – labai retas balsas, daugiau vertinamas moterų choruose nei operoje.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Balso tipas

Moterų balsai Sopranas Mecosopranas Kontraltas Vyrų balsai Kontratenoras Tenoras Baritonas Bosas

Pedagoginėje praktikoje dažnai kontraltui išplečiamas diapazonas iki antros oktavos la (si) ir jis tampa mecosopranu. Dėl šių pastangų iškyla grėsmė balso ilgaamžiškumui.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Žymiausi kontraltai: Kathleen Ferrier, Marian Anderson, Karen Clark, Tatiana Ilina, Eula Beal, Ewa Podleś, Bernardette Manca di Nissa, Ilona Viselgaitė. Kontraltas Marilyn Horne savo balsą išlavino iki korolatūrinio mecosoprano aukštumų.

Žymiausios kontralto partijos operoje:

• Vania M. Glinkos operoje „Ivanas Susainas“ („Gyvenimas už carą“);
• Ratmiras M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“;
• Končiakovna iš A. Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“;
• Polina P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“;
• Olga P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“;
• Tankredas Dž. Rosinio operoje „Tankredas“;
• Ulrika Dž. Verdžio operoje „Kaukių balius“;
• Madlena Dž. Verdžio operoje „Rigoeltas“;
• Baba A. Menotti operoje „Mediumas“.