From Wikipedia, the free encyclopedia
Komiksas – sugretinti nuosekliai einantys vaizdai (angl. juxtaposed sequential picturial art). Vaizdai turi sekti vienas po kito. Išskyrus komiksus, piešiniai (pavyzdžiui, karikatūros ar iliustracijos) paprastai nėra gretinami. Nuosekliai – reiškia, kad piešiniai turi sudaryti eilę, kurioje turi matytis logiškas nuoseklumas, t. y. ant sienos pakabinti penki skirtingi žmonių portretai šiai taisyklei netinka. Kitais žodžiais, komiksas – tai įvykis ar istorija papasakota piešiniais.
Komiksus vertėtų priskirti medijos kategorijai, kadangi iš esmės jie atlieka tą pačia funkciją kaip ir kitos medijos, t. y. saugo ir perduoda informaciją.[1]
Šiuo metu kuriami paties įvairiausio žanro, stiliaus bei pavidalo komiksai. Gana dažnai komiksų siužetai panaudojami vaidybiniams (dažniausiai fantastikos) filmams, pvz.: „Matrica“, visa „Betmeno“ serija, „Narsioji širdis“.
Dažniausiai komiksai būna komedijos ar veiksmo žanro kūriniai, nors gali pasakoti ir gyvenimiškas istorijas, dažniausiai – manga („Clover, „Bremen, „Kobalto, „Slam Dunk).
Japonijoje komiksai įgavo savitą, nacionalinį pavidalą ir pasaulyje tapo žinomi mangos vardu.
Komiksų užuomazgų randama visais laikais, kai buvo paišoma ir tapoma, tačiau dabartinį savo pavidalą jie įgavo XX amžiuje, kai atsirado pigios pramoginės bulvarinės spaudos poreikis Vakarų kultūros šalyse ir ypač JAV.
Klausimas kada buvo sukurtas pirmasis komiksas iki šiol kelia daug diskusijų. Dauguma teigia, kad tai buvo amerikiečių komiksų juostelė „The Yellow Kid“, išspausdinta 1896 m., kuri atrodė kaip tikras komiksas. Aišku viena: tarp pirmųjų buvo, „Krazy Kat and Popeye“ (Popajus), išspaudinti 1929 m.[2]
Komiksų medija išsiskiria tuo, kad leidžia žaisti idėjomis ir bandyti visas ribas, ko negali jokia kita žiniasklaidos priemonė. Iliustracija svarbi idėjos ir teksto sustiprinimui, bet kurioje situacijoje. Komiksų pagalba, jų stebėtojui viskas atrodo daug prieinamiau, patraukliau.[2] Dėl šios priežasties šioje medijoje nišą atrodo reklama. Dažnai komiksai yra medija, skirta ne vien pramogai. Kryptingas komiksų panaudojimas tam tikroms idėjoms perteikti gali būti itin veiksmingas.
Vis dažniau Lietuvoje komiksai panaudojami reklaminiams tikslams, tačiau šio reiškinio mastai dar toli gražu neprilygsta užsienietiškiems.
Kitaip nei paprastame skelbime, pieštinių pasakojimų specifika leidžia išreikšti veiksmą, judesį, garsą nejudančioje erdvėje. Tekstas yra sustiprinamas iliustracijomis, tačiau paliekama daug vietos ir skaitytojo fantazijai. Visa tai, kas, pavyzdžiui, reklaminiame klipe yra pateikiame tiesiogiai (garsai, greitis ir pan.), komiksuose atsiskleidžia per individualų skaitytojo suvokimą. Todėl kai kuriais atvejais komiksais žinia perduodama daug prieinamiau bei patraukliau. Be figūrų ir veiksmo dinamikos taip pat būtina paminėti ir spalvinę išraišką. Komiksuose veikia ir vaizdinys, ir tekstas. Vaizdai perduoda dinamiką ir sukelia poveikį spalvomis. Taigi yra veikiami visi svarbiausi regos receptoriai. Rega teikia didžiąją dalį visos žmogui prieinamos informacijos. Dar vienas komikso pranašumas yra jo gebėjimas „sutalpinti“ savyje didelį kiekį informacijos – ką paprastas tekstas sugeba perteikti keliasdešimtyje puslapių, komiksas geba sutelkti į keletą.
Komikso kaip medijos turinys neturėtų būtų apibrėžiamas tik pačia papasakota istorija, taip pat svarbūs ir kiti veiksniai įtakojantys turinį: ką pasako tekstas ir ką – piešiniai.
Reklamuojant savo produktą komiksu galima rinktis iš gausybės skirtingų kelių:
Žvelgiant į lietuviškų reklaminių komiksų pavyzdžius negalima nepaminėti Lietuvos instituto išleisto komikso „Kyoko in Lietuva“, skirto pristatyti mūsų šalį užsienyje. Komikso pasirinkimas informacijos apie Lietuvą sklaidai tik įrodo šio žanro populiarumą užsienyje.
Kaip vieną iš labiausiai nevykusių pavyzdžių, kuris tikrai nepravertė kokybiškai komunikacijai, galime įvardinti 1997 m. Vytauto Landsbergio prezidentinės kampanijos paveikslėlius. Galbūt šiuo metu panašūs paveiksliukai ir nebūtų vertinami neigiamai, tačiau 1997 m. politika, o juo labiau toks visai šaliai svarbus įvykis kaip prezidento rinkimai buvo vertinami per rimtai, kad juose būtų galima naudoti humorą. Iš kitos pusės, vėlgi pats humoras buvo savotiškas ir susilaukė kritikos – esą tai ne humoras, o kaip elementarus gyrimasis ir konkurentų menkinimas.
Kiti paminėjimo verti pavyzdžiai galėtų būti nespalvoti „Gyvojo jogurto” ir Omnitel „Sonio Eriko ir Nokios” bei „O Komandos” komiksai.[3]
Tyrimų apie komiksų skaitytojus Lietuvoje nėra. Pateikiama informacija iš interviu su iksai.com įkūrėju Audriumi: „Lietuviški komiksų skaitytojai yra labiausiai susiję su geek’ų subkultūra. Dominuotų vyriška lytis, amžius būtų nuo moksleivių iki studentų. Ir daugiau komiksų skaitytojų būtų miestuose, nes didesnės pajamos ir didesnė tikimybė, kad prekyboje bus komiksų, negu kaimo vietovėse. Kai kurie puslapio Komiksai.com lankytojai iš mažesnių miestelių sako, kad jų gyvenamojoje vietoje komiksų visiškai nėra, todėl jie komiksus skaito tik internete.“ [4]
Komiksų suaugusiesiems istorija siekia net trečią dvidešimto amžiaus dešimtmetį. Tų laikų komiksai suaugusiesiems vadinami tijuana bibles – kvadratinės aštuonių puslapių knygutės iš pigaus popieriaus ir juodo rašalo. Šie kūriniai neretai buvo rasistiški (juodaodžiai vaizduojami ypač plačiomis lūpomis ir t. t.) bei pažeidžiantys autorines teises. Juose buvo vaizduojami populiarūs paprastų komiksų herojai ar net garsūs asmenys – be šių sutikimo.
Kol XX a. viduryje amerikiečių komiksų autorius persekiojo moralės sergėtojai, suklestėjo Europos komiksai. Ypač – prancūzų leidykla „La terrain vague“, jie darė viską, kas buvo draudžiama JAV. Šioje leidykloje 1962 m. buvo sukurtas ir žanro šedevras – Jeano Claude Forrest „Barbarella“, kurį gana greitai – 1968 m. ekranizavo amerikiečiai. Roger Vadim kūrinį (Barbarelą vaidino Jane Fonda) platintojai pavadino kaip pirmą erotinės fantastikos filmą pasaulyje.
Erotikos riba komiksuose – ginčytina, kadangi, skirtingai nuo kino, čia nėra fotorealizmo, taigi erotika atrodo švelnesnė. Sudėtingos realių žmonių kūno padėtys, mimika neatitinka supaprastintos, kartais ir schematiškos komiksų realybės. Pavyzdy, tiek „Barbarella“ tiek komiksai apie Asteriksą ir Obeliksą gerokai šiurkštesni ir vulgaresni ekrane nei Uderzo ir Goscini pieštas originalas.
Stipriausios erotikos tradicijos yra japoniškuose komiksuose. Vienas iš pavyzdžių būtų ne tik smurtu bet ir erotika pasižymintis „Berserk“. Iš dažniausiai gana erotiškos mangos (mažai pridengtos įspūdingų apvalumų merginos) išsivystė hentai žanras. Hentai – tai ypač nepatogūs seksualinio turinio komiksai. Savo ruožtu žanras skirstomas į yaoi (homoseksualūs veikėjai) ir yuri (homoseksualios moteriškos lyties veikėjos).
Pirmieji pasakojimai paveikslėliais Lietuvoje pasirodė XX a. pr. periodinėje spaudoje, o tarpukariu tapo itin populiarūs, juos spausdino ir laikraščiai, ir žurnalai, pvz., katalikiškas žurnalas „Lurdas“,[5] satyros žurnalas „Aitvaras“, vaikų žurnalai „Žiburėlis“ ir „Saulutė“ ir kt. Žinomas to laikotarpio lietuviškų komiksų kūrėjas yra dailininkas Jonas Martinaitis (1898-1947),[6][7] laikomas vienu iš Lietuvos komikso pirmtakų, kuriam įtakos galimai padarė europietiško komikso pradininkas – vokiečių poetas, dailininkas Wilhelmas Buschas (1832-1908). Apie 1927 m. pradėjęs periodinėje spaudoje bendradarbiauti kaip poetas, karikatūristas ir iliustratorius, netrukus Jonas Martinaitis sukuria pirmuosius trumpus komiksus, dažniausiai – keturiuose langeliuose išdėstytas istorijas (comic strip), kurias papildo nuotaikingais eiliuotais tekstais. Martinaičio pieštų darbų greitai prireikė beveik visiems Lietuvos laikraščiams bei žurnalams. Martinaitis tapo bene populiariausiu tarpukario Lietuvos periodinės spaudos autoriumi. Pirmoji lietuviškų komiksų knyga, Jono Martinaičio komiksų albumas „Žemės vaikai“, išleista 1939 m. Tarpukario periodiniams leidiniams komiksų serijas taip pat piešė dailininkai A.Smetona, R.Tumasonis, A.Vaičaitis, A.Docius ir kiti.
Pokarinio komikso pradininku Lietuvoje galima laikyti žurnalą „Šluota“ – čia jau nuo 1966-ųjų su pertraukomis buvo spausdinamos R.Palčiausko komiksų serijos („Širdis, peilis ir koltas. Fredas - „Medinė koja“, „Džekas ir Bobis“ ir kt.), vėliau – V.Suchockio, I.Povilaikos ir kitų dailininkų darbai. Komiksų serijas vaikams spausdino žurnalas „Genys“, iš jų žymiausios „Paršiuko Čiuko nuotykiai“ (1970-1998, dail. Juozas Kasčiūnas, nuo 1974 - Vitalijus Suchockis) ir „Micius ir Pykštukas“ (1983-1998, dail. Arvydas Pakalnis).
XX a. pabaigoje atkūrus Nepriklausomybę buvo bent keli ryškesni mėginimai kurti lietuviškus komiksus. Vis dėlto, kaip ir daugelis kitų kultūros sričių, staiga patyrusių stiprią Vakarų įtaką, komiksų kūrimas apmirė, o ilgalaikių ir tvirtų tracicijų ar leidinių suformuoti taip ir nepavyko. Taigi, Lietuvoje komiksai nėra itin populiarūs, priešingai nei kai kuriose kitose užsienio šalyse, kuriose jie užima didelę literatūros rinkos dalį.[8] Didžiųjų leidyklų mėginimai versti kokybiškus užsienio šalių komiksus taip pat netapo ilgalaike tęstine veikla. Net ir XXI a. pasirodę Vakarų komiksų vertimai Lietuvoje, pvz., „X-Menai“, „Žmogus-voras“, greitai išnyko iš prekybos centrų.
Nepaisant komercinių nesėkmių ir plačiosios auditorijos dėmesio trūkumų, Lietuvoje nuolat būta komiksų entuziastų, kurie kūrė komiksus, bei jiems skirtus tinklapius, straipsnius, vertimus etc. Iš gausaus būrio, derėtų išskirti Audrių Kaminską, jau tris dešimtmečius besidomintį komiksais ir dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje įkūrusį tinklapį apie lietuviškus komiksus.[9] Jo diskusijų forume būrėsi komiksų entuziastai iš visų Lietuvos kraštų. Šio diskusijų forumo narių iniciatyva buvo išleistas komiksų zinas "Balionas".
Kitos svarbesnės datos:
1910 m. Amerikos lietuvių iliustruotame kritikos, satyros ir juokų mėnesiniame laikraštyje „Dagis“ Nr.5 publikuotas vienas pirmųjų lietuviškų komiksų - „Juozas Rudzis iš Merkinės“.
1939 m. išleista pirmoji lietuviškų komiksų knyga - Jono Martinaičio komiksų albumas „Žemės vaikai“.
1970 m. „Genio“ žurnale publikuotas pirmasis komiksas apie paršiuką Čiuką. Serija buvo tęsiama iki 1998 metų - tai ilgiausiai publikuota lietuviškų komiksų serija.
2014 m. išleistas Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord ilgos apimties komiksas apie Darių ir Girėną „10 litų“ sulaukė daug dėmesio, teigiamų literatūros kritikų atsiliepimų, išprovokavo diskusijas apie komiksus, 2015 m. pelnė „Patriotų premijos“ apdovanojimą. 2015 m. išleistas Andriaus Tapino ir Tomo Mitkaus nedidelės apimties komiksas „Sidabras: nuotykiai Arizonoje“. Nuo
2012 m. taip pat periodiškai leidžiami įvairūs komiksų zinai, leidžiami pačių autorių iniciatyva arba kartu su organizacija "Kitokia grafika".
Nuo 2012 m. komiksus Lietuvoje populiarina saviveiklininkų organizacija „Kitokia grafika“, rengianti komiksų parodas, dirbtuves, inicijuojanti komiksų projektus, užsienio komiksų vertimus į lietuvių kalbą, leidžianti komiksų zinus „Still without name“. Nuo 2013 m. Lietuvoje veikė dvi komiksų parduotuvės: „Herojus.lt“ ir „Komiksų planeta“.
2015 m. Šiauliuose, "Saulės" bibliotekoje buvo įrengtas ir atidarytas Komiksų centras, kuriame veikia komiksų biblioteka, taip pat nuolat vyksta įvairūs komiksų populiarinimo ir kūrybiniai renginiai.
2015 m. Vilniuje įvyko pirmasis tarptautinis komiksų festivalis Lietuvoje "Comics days Vilnius", kurio surengimą lėmė minios finansavimo principas.
2016 m. išleista pirmoji Lietuvoje minios finansavimo principu leidžiama knyga, Gerdos Jord komiksų knyga, grafinis romanas "Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis". Knyga iš pradžių surinko 500 išankstinių knygų pirkimų, tada buvo išleista. Toks leidybos būdas pasirinktas dėl to, kad komiksų leidyba Lietuvoje leidėjams vis dar atrodė rizikingu pasirinkimu.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
