Klaipėdos skulptūrų parkas

Klaipėdos skulptūrų parkas (Martyno Mažvydo skulptūrų parkas) – miesto parkas centrinėje Klaipėdos dalyje. L-formos parkas yra išsidėstęs 10 ha plote. Jame yra 116 modernios skulptūros,^[1] kurias kūrė 61 Lietuvos menininkas 1977–1991 m., tarp jų – 10 Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.^[2] Tai yra vienas svarbiausių meninių akcentų Klaipėdos kultūrinėje panoramoje.^[3] 1986 m. buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.^[4]

Klaipėdos skulptūrų parkas
„Vienišas kalnas“, A. Sakalauskas, 1983 m. Skulptūrą sukurti įkvėpė H. Radausko eilėraštis "Vakaras". Primena M.Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“.
Tipas	skulptūrų parkas
Statusas	miesto parkas, neveikiančios kapinės
Plotas	10 ha
Įkurtas	1977 m.
Valdytojas	Klaipėdos miesto savivaldybė
Darbo laikas	neribojamas
Svetainė	https://www.mlimuziejus.lt/lt/
Ekskursija	lietuvių kalba - 10 euras, užsakoma iš anksto
Edukacinis užsiėmimas	I-V nuo 10 val. iki 16 val., pritaikoma pagal amžių - nuo 6 m. iki 18 m., tinka šeimoms ir pavieniams lankytojams. Kaina - 1 euras. užsakomas iš anksto.
Lengvatos	50 proc. nuolaida (pateikus atitinkamą pažymėjimą) taikoma: mokiniams, studentams, pensininkams, neįgaliems asmenims ir būtinosios tarnybos kariams
Adresas	tarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto gatvių
Tel.	[phone]

Parkas įkurtas Klaipėdos miesto kapinių vietoje, kur nuo 1820 m. iki XX a. II pusės palaidota apie 40 000 žmonių.^[5]

Istorinės ir kultūrinės reikšmės parkas priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. Už skulptūrų ekspoziciją atsakingas Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Geografinė padėtis

Parkas yra tarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto gatvių.

Iš šiaurės vakarų pusės – Klaipėdos autobusų ir geležinkelio stotys.

Iš pietų pusės – Klaipėdos Prano Domšaičio paveikslų galerija.

Iš vakarų pusės į Skulptūrų parką veda Mažvydo al. takas pro Klaipėdos universiteto Menų fakultetą.

Istorija

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Skulptūrų parkas yra unikali miesto teritorija. Parko likimas it veidrodis atspindi permainingą miesto likimą.

Miesto senosios kapinės „Memel Städtischer Friedhof“ (1820–1959 m.)

Jau 1762 m. miesto plane prie Liepų ir Trilapio gatvių buvo pažymėtos nedidelės kapinaitės. Per Septynerių metų karą (1756–1763 m.) čia laidojo rusų kareivius ir vokiečius belaisvius. Kai vietoj didžiųjų miesto kapinių buvusių Krūmamiestyje 1796–1820 m. (dabartinėje Naujo Sodo gatvėje, prie Jaunimo centro) buvo užveistas pirmasis miesto sodas, miesto kapinės buvo perkeltos į Liepų ir Trilapio g. 1820 m. sausio 7 d. šioje vietoje buvo įšventintos visų krikščioniškų konfesijų miesto kapinės^[6] – „Memel Städtischer Friedhof“.

Jau 1856 m. minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas. Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą antriniam laidojimui ir tam tikslui rytinė senųjų kapinių dalis buvo užversta žemių sluoksniu ir paaukštinta. Po 1871 m., pasibaigus Prancūzijos-Prūsijos karui, kapinėse buvo laidojami belaisviai prancūzai, kasę Vilhelmo kanalą.^[6] XIX a. pabaigoje kapines praplėtė. Paskutinis laidojimas kapinėse vyko 1959 m.^[5] Tikslus žmonių, palaidotų per 200 metų (1762–1964 m.), skaičius nėra žinomas, tačiau paskaičiuota, kad per 86 metus (1851–1937 m.) miesto kapinėse palaidota 28 930 žmonių.^[6] Taigi bendras palaidotų klaipėdiečių skaičius gali siekti apie 40 000 žmonių.

Kapinių naikinimas (1944–1983 m.)

Iki šiol šis įvykis kelia daug klausimų. Vieniems tai atrodo priimtina praktika kaip pasaulio mastu (pvz., Singapūre, Gdanske ir kt.), taip ir Klaipėdoje (per 760-metį miesto gyvavimo laiką buvo sunaikinta, sulyginta ir paversta parkais ir želdiniais virš 15 senųjų kapinių).^[7] Kitiems tai kelia šiurpą ir klausimą – ar buvo įmanoma išsaugoti unikalų miesto istorinį ir kultūrinį paveldą naujomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis?

Gana barbariška parko steigimo pradžia sutampa ir su viso Klaipėdos miesto kūrimu. Karo ir pokario metais kapinių likimas drastiškai pasikeitė. 1944–1945 m. Klaipėda neteko absoliučios daugumos savo gyventojų – vokiečių. Kai 1945 m. sovietinė armija užėmė miestą, pirmą dieną užsiregistravo tik 28 iš beveik 39 000 prieš karą mieste gyvenusių žmonių.^[8]

Be to, Klaipėdą užėmus sovietams buvo naikinama viskas, kas friciška, t. y. vokiška.^[1] Senieji antkapiniai paminklai su vokiškais užrašais būdavo apverčiami, kapinės buvo plėšiamos ir niokojamos, tvorelės ar plokštės pakartotinai naudojamos statybose. Galiausiai kapinės virto apleistu šabakštynu.

Galiausiai, 1975 m. Klaipėdos vykdomojo komiteto sprendimu buvo nutarta kapines panaikinti, jų vietoje formuoti Skulptūrų parką.^[9]

Klaipėdos skulptūrų parkas (nuo 1977 m.)

1977 m. liepos 30 d. buvo įkurtas Martyno Mažvydo skulptūrų parkas.^[1] Norint pastatyti dalį parko, tuometinė valdžia sunaikino senąsias kapines, todėl pietinė dalis parko yra pastatyta ant kapų. Vakarinė parko dalis pastatyta atnaujinus iki tol buvusį parką.

1977–1991 m. vasaromis Smiltynėje buvo rengiami skulptorių granito simpoziumai, kurių metu sukurti kūriniai buvo statomi parke iki 1989 m.^[9][5] Unikalūs simpoziumai buvo reikšmingiausia to meto kultūrinė iniciatyva ne tik mieste, bet ir visoje šalyje.^[10] Parkas tapo savotiška moderniosios lietuvių skulptūros galerija po atviru dangumi. Daugelio skulptorių parkui sukurti darbai jų kūrybinėje biografijoje yra vertinami kaip patys geriausi.^[11] Net 10 skulptorių iš 61 dalyvavusių simpoziumuose vėliau tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais.^[12] Tokiu būdų parkas puikiai atspindi XX a. pabaigos lietuvių skulptūros tendencijas.

Kad parkas nebūtų perkrautas, likusios skulptūros atsirado Danės skvere ir Smiltynėje.^[5]

Parko ateities vizijos

Pietinėje parko dalyje, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis žmonių, kurių giminaičiai palaidoti šiose buvusiose kapinėse, pradėjo atstatinėti paminklus.

Parko rekreaciniai renginiai

Parke reguliariai vyksta skirtingi rekreaciniai ir kultūriniai renginiai – sveikatingumo mankštos^[13], šiuolaikinio meno akcijos, poezijos skaitymai, vaikų edukacinės akcijos.

Įvairūs renginiai vyksta Tautinių kultūrų centre – parodos, literatūros skaitymai įvairiomis kalbomis, koncertai, seminarai, filmų peržiūros, tautinių kultūrų dienos.

Vakarinėje parko dalyje veikia krepšinio aikštelė šalia Napoleono laikų gynybinio šanso (fortifikacinis lauko įrenginys, pastatytas 1809 m. Įrenginys turi vidinę erdvę, apaugęs medžiais, viršuje aikštelė).

Žymiausi bruožai

Paminklas 1923 m. sukilėliams atminti. (Autorius – Adomas Brakas.)

Statiniai

„Memelenderių akmuo“ (Klaipėdos piliečių, palaidotų iki 1944 m., atminimui).

• Gynybinis šansas, pastatytas vokiečių apie 1809 m.^[14], karo su Napoleonu metu (kalvelė prie krepšinio aikštelės vakarinėje parko dalyje), kuriame buvo laikoma patranka. Tai seniausias istorinis objektas parke.^[15] Nuo tarpukario metų iki 1970-ojo dešimtmečio pabaigos ant kalvelės buvo lauko pavesinė, aptverta metaline tvorele, dekoruota kaltais ornamentais. Dėl pavėsinės pokario metais kalvelė buvo vadinama "altana" (it. altano, „terasa ant stogo“).^[16]

Tarpukariu pavėsine naudojosi švedų konsulas, gyvenęs K. Donelaičio g. 8 name. Dar iki 1967- 1968 m. namą ir altaną juosė tvora: iš pietinės ir rytinės pusių - mūrinė, iš šiaurinės (nuo Daukanto g.) - vielinė. Prie įvažiavimo į namo kiemą stovėję mūriniai vartai. Netoliese altanos buvo šiltnamis be stogo. Matyt, čia buvęs visas gyvenamasis kompleksas: secesijos stiliaus namas, žmonių vadintas rūmais, dekoratyvinis baseinas su skulptūra, takai, apsodinti bijūnais, medžių alėja, vedanti į alaną, sodas ir kūdra. Sondra Simanaitienė.

• Klaipėdos stačiatikių visų rusų šventųjų bažnyčia (1938–1939 m. protestantų statyta kapinių koplyčia, nuo 1947 m. atiduota stačiatikiams).
• Tautinių kultūrų centras, atidarytas 2012 m. ir priklausantis Klaipėdos tautinių mažumų bendrijai (iki 1944 m. – senųjų kapinių inspektoriaus namas, sovietmečiu – šachmatų klubas, 1996–2007 m. – kavinė-vyninė „Metų laikai“).

Paminklai

• 1925 m. – paminklas žuvusiems 1923 m. Klaipėdos sukilimo metu.
• 1975 m. – II Pasaulinio karo memorialas, skirtas žuvusiems kovojant prieš nacistinę Vokietiją (palaidota apie 700 tarybinių karių).
• 1992 m. – „Memelenderių akmuo“ (paminklas Klaipėdos miesto piliečių, palaidotų iki 1944 m. rudens, atminimui). Pastatė 1992 m. Klaipėdos krašto išeivių draugija „Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise“.^[15]
• 2003 m. – paminklas „Linkuvos“ laivo dingimui ir visų negrįžusių iš jūros atminimui.

Augmenija

Parke daugiausia auga vietiniai šimtamečiai medžiai ir krūmai. Apyrečiuose medynuose ir medžių juostose bei grupėse vyrauja paprastieji klevai su mažalapių ir didžialapių liepų, baltųjų tuopų, paprastųjų eglių, ąžuolų ir kaštonų intarpais.^[4] Aikštelėje priešais karių kapus ir medynų pakraščiuose matyti svyruoklinių atmainų paprastieji uosiai bei kalninės guobos. Jauniausi medynai pasodinti per įvairias talkas.

Kapai

„Čia palaidota apie 40 tūkstančių žmonių, tarp jų iškilieji klaipėdiečiai, kurie kūrė šio miesto tapatybę. Pirkliai, puoselėję angliškus sodus, teikę labdarą, gražinę miestą, šviesuoliai, puoselėję lietuvišką žodį ir spaudą, vadovavę įvairioms lietuviškoms draugijoms, politiškai išprususios asmenybės, dariusios įtaką Klaipėdos krašto istorijai ir t. t. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo atstatyti keli istoriniai paminklai - J. L. Vynerio ir Gerlachų. Keli pavieniai miestiečiai pažymėjo savo artimųjų kapus, rašytojas R. Lankauskas - tėvo kapavietę ir kt.“, – sakė Sondra Simanaitienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui.^[5]

Žymūs Klaipėdos žmonės^[6]

Iš visų žemiau paminėtų kapų egzistuoja tik 2 kapai – J.L.Vynerio graikiško stiliaus memorialinis paminklas, atstatytas 2002 m. (per Klaipėdos miesto 750 jubiliejų) ir granitinis mecenatų Hermano ir Marijos Gerlachų antkapinis Gerlachų paminklas, atstatytas 2016 m.^[17] (iki tol stovėjęs Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje^[5]).

Be to, universiteto kareivinėse atrastas 21 XIX–XX a. antkapinis paminklas Mėmelio aukštuomenės atstovams yra saugomas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute.^[5]

• Ernestas Heinrichas Berbomas (vok. Ernst Heinrich Beerbohm) (1763–1838) – pirklys, medienos apdirbimo pramonės kūrėjas, ir jo šeimos nariai;
• Ernsto Vilhelmo Berbomo (1786–1865) šeimos nariai – karališkasis žvejybos inspektorius, kraštotyrininkas;
• Julius Liudvikas Vyneris (vok. Julius Ludwig Wiener) (1795–1862) – žydų kilmės pirklys, magistrato narys (1833 m.), dosniausias mecenatas, testamentu visą savo turtą palikęs Klaipėdos miestui;
• Johanas Vilhelmas Reinkė (vok. Johann Wilhelm Reincke) (XVIII a. pab.–1865) – pirklys, pirmosios Klaipėdos pramoninės alaus daryklos steigėjas. Jų giminės herbo jūrinis erelis tebėra ir šiandieninės alaus daryklos „Švyturio“ herbe;
• Frydrichas Vilhelmas Zybertas (1833–1900) – laikraščių leidėjas, 1867 m. išleido pirmąjį laikraštį „Memeler Zeitung“ („Klaipėdos laikraštis“). Iš Zybartų išleistų lietuviškų knygų paminėtina 1880 m. išėjusi gimnazijoms skirta „Lietuvių kalbos chrestomatija“;
• Heinrichas Gerlachas (1840–1912) – pirklys, mecenatas;
• Kurtas Volfas (vok. Kurt Wolff) (1895–1917) – I pasaulinio karo legendinis Vokietijos imperijos kovotojas-asas, per pusmetį numušęs 33 lėktuvus;
• Johanesas Zembrickis (vok. Johannes Sembritzki) (1856–1919) – Klaipėdos krašto, Šilutės apskrities istorijos autorius, „Aušros“ bendradarbis, vaistininkas. Miestui paliko daugiau kaip 3300 bibliografinių leidinių, kurie tapo miesto bibliotekos lituanistinio sk. branduoliu;
• Ansas Bruožis (1876–1928) – Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos ir kultūros istorikas, rašytojas, bibliografas, poligrafininkas. Aktyviai dalyvavo M. Lietuvos tautiniame sąjūdyje. Daugiausia rašė apie M. Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kovą prieš germanizaciją, propagavo Klaipėdos krašto prisijungimo prie D. Lietuvos idėją;
• Jurgis Storosta (1872–1937) – rašytojo ir filosofo Vydūno brolis, istorijos mokytojas. Dėstė istoriją V. Didžiojo gimnazijoje, Klaipėdos mokytojų seminarijoje, prieš mirtį – Luizės gimnazijoje;
• Augustė Zauniūtė (1889–1950) – vaikų gydytoja, pirmoji Mažosios Lietuvos moteris, įgijusi medikės diplomą, visuomenės veikėja;
• Gediminas Valančauskas.

Kareivių kapai^[15][6]

• Rusijos imperijos ir Prūsijos kareiviai, žuvę per Septynerių metų karą (1756–1763 m.) – nebeegzistuoja;
• Prancūzų karo belaisviai, kasę Vilhelmo kanalą (1871–1873 m.) – nebeegzistuoja;
• 152 Rusijos kariai, žuvę I pasauliniame kare (palaidoti 1915 m.) – nebeegzistuoja;
• 12 lietuvių sukilėlių, žuvę 1923 m. Klaipėdos sukilimo metu;
• apie 700 tarybinių karių, žuvę II pasauliniame kare.

Galerija

• 
  „Augalas“ (S. Šiukšta, 1989)
• 
  „Į kelionę“ (G. Jonkus, 1984)
• 
  „Žemė kėlė...“ (R. Midvikis, 1980)
• 
  „Torsas“ (J. Mickevičius, 1979)
• 
  Memorialas žuvusiems kovojant prieš fašistinę Vokietiją (architektas P. Sadauskas)
• 
  Tarybinių karių grupinė kompozicija žuvusiems kariams atminti (skulptorius R.Daugintis)

Šaltiniai

1. Vadi Miseri (2013-06-28). „Mylimas nemylimas parkas Klaipėdoje“. Šiaurės Atėnai. Suarchyvuota iš originalo 2014-03-31. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
2. „Knyga apie skulptūrų parką primena istoriją“. ve.lt. 2013-02-13. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-06. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
3. Jokubavičienė, Kristina. Apie Skulptūrų parką – ramiai ir konstruktyviai. Archyvuota kopija 2021-01-22 iš Wayback Machine projekto. // Dienraštis „Klaipėda“ (priedas „Durys“), 2007-09-26. (Žiūrėta 2014-03-12.)
4. „Klaipėdos skulptūrų parkas“. samogitia.mch.mii.lt. 2014-08-03. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
5. Žiemytė, Ivona. Ryškėja Skulptūrų parko tapatybės ženklai. // „Vakarų ekspresas“, 2013-03-21. (Žiūrėta 2014-03-09.)
6. „Senųjų miesto kapinių istorija“. mlimuziejus.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
7. Tatoris, Jonas. Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. Mokslo ir Enciklopedijų Leidykla, 1994.
8. Nikženaitis, Alvydas. „Klaipėdietiškojo identiteto beieškant“. Klaipėda. Istorija populiariai. Klaipėdos m. savivaldybė: Druka, 2002; p. 10.
9. Skulptūrų parkas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. // Portalas „Lietuvos muziejai“ <www.muziejai.lt>. (Žiūrėta 2014-03-10.)
10. Klaipėdos skulptūrų parkas: vakar, šiandien, rytoj. // Dienraštis „Klaipėda“, 2011-10-26. (Žiūrėta 2014-03-12.)
11. Jokubavičienė, Kristina. Apie Skulptūrų parką – ramiai ir konstruktyviai. Archyvuota kopija 2021-01-22 iš Wayback Machine projekto. // Dienraštis „Klaipėda“ (priedas „Durys“), 2007-09-26. (Žiūrėta 2014-03-12.)
12. Kažukauskienė, Asta. Knyga apie skulptūrų parką primena istoriją. // „Vakarų ekspresas“, 2013-02-13. (Žiūrėta 2014-03-11.)
13. Nemokamų užsiėmimų kalendorius (atnaujinamas kas antrą mėnesį). // Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuras.
14. Žiemytė, Ivona, par. 15. PASTABA: Gynybinis šansas (patrankų kalvelė) iki šiol neįtrauktas paveldosaugininkų į saugomų objektų sąrašą.
15. Istoriniai memorialiniai paminklai Skulptūrų parke. // Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. (Žiūrėta 2014-03-09.)
16. Simanaitienė, Sondra. Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos (6) // „Vakarų ekspresas“, 2020-05-08. (Žiūrėta 2020-09-13.)
17. Marius Apulskis. "Skulptūrų parke atstatytas mecenatų Gerlachų paminklas". // Klaipėdos apskrities viešiosios I. Simonaitytės bibliotekos tinklapis, 2016.12.02. (Žiūrėta 2018.07.14.)

Papildoma literatūra

• Simanaitienė, Sondra (sudar.). Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai. Archyvuota kopija 2014-10-06 iš Wayback Machine projekto. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus: Druka, 2012.

Nuorodos

Vikiteka: Klaipėdos skulptūrų parkas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Parko skulptūros (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
• Kalvystės muziejus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinys)