Karačiajų-balkarų kalba

Karačiajų-balkarų kalba (Къарачай-Малкъар) – tiurkų kalbų šeimos kalba, priklausanti kipčiakų pogrupiui. Vartojama karačiajų ir balkarų, gyvenančių Šiaurės Kaukaze, daugiausia Rusijos Karačiajų Čerkesijos ir Kabardos-Balkarijos respublikose, taip pat Artimuosiuose Rytuose, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje. Kalbančiųjų skaičius – virš 300 tūkst. žmonių.

Karačiajų-balkarų kalba Къарачай-Малкъар
Kalbama	Rusija (Šiaurės Kaukazas), Turkija
Kalbančiųjų skaičius	302 748
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	į šimtuką nepatenka
Kilmė	Altajaus  – tiurkų   – kipčiakų    – kipčiakų-kumų     – karačiajų-balkarų
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Karačiajų Čerkesija Kabarda-Balkarija
Kalbos kodai
ISO 639-1	-
ISO 639-2	krc
ISO 639-3	krc
Geografinis paplitimas
Vikipedija Karačiajų-balkarų kalba

Išskiriamos dvi pagrindinės tarmės: bendrinė (karačiajų-baksanų-čegemų) ir aukštutinių karačiajų. Pagrindinis jų skirtumas – garsų c-č tarimas. Pirmoji rašto sistema, sudaryta ~1920 m. rėmėsi arabų raštu, 1924–1936 m. naudota lotynų abėcėlė, o 1936 m. pereita prie kirilicos.

Dabartinė karačiajų abėcėlė:

А а	Б б	В в	Г г	Гъ гъ	Д д	Дж дж	Е е
Ё ё	Ж ж	З з	И и	Й й	К к	Къ къ	Л л
М м	Н н	Нг нг	О о	П п	Р р	С с	Т т
У у	Ў ў	Ф ф	Х х	Ц ц	Ч ч	Ш ш	Щ щ
ъ	Ы ы	ь	Э э	Ю ю	Я я

Nuorodos

• krc Duomenys apie kodu „krc“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com