From Wikipedia, the free encyclopedia
Johanas Gotfrydas Herderis (1744 m. rugpjūčio 25 d. – 1803 m. gruodžio 18 d.) – vokiečių filosofas, teologas, poetas, literatūros bei istorijos tyrinėtojas, vertėjas, literatūros kritikas ir humanistas.
 |
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
| Johann Gottfried Herder | |
|---|---|
 | |
| Johann Gottfried Herder | |
| Gimė | 1744 m. rugsėjo 25 d. |
| Mirė | 1803 m. gruodžio 18 d. (59 metai) |
| Veikla | vokiečių filosofas |
 Vikiteka | Johann Gottfried Herder |
Jis buvo vienas iš įtakingiausių Vokietijos Apšvietos epochos rašytojų ir mąstytojų. Herderis – subtilaus proto, labai išsimokslinusi, visapusiška, tačiau ir gana pakrika asmenybė, jam priklauso terminas "pasaulinė literatūra", šio asmens pastangomis literatūrinis procesas suvokiamas kaip vientisas dvasinis kūrybinis procesas.
Johanas Gotfrydas Herderis gimė 1744 m. rugpjūčio 25 d. Moronge (Lenkija) pradinės mokyklos mokytojo šeimoje (tėvas – kantorius, motina – mokytoja). Baigęs pradinę mokyklą, patyrė nemaža vargo tarnaudamas įvairiose vietose: nuo 1760 m. tapo kopijuotoju pas diakoną Trescho, kurio bibliotekoje susipažino su antikine ir gyvenamojo meto literatūra. Kai Herderiui sukako 18 metų, vieno rusų karo chirurgo padedamas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, pasiryžęs studijuoti mediciną. Tačiau nualpęs po pirmojo lavono skrodimo, perėjo į teologijos fakultetą. Čia intensyviai studijavo ne tik teologijos, bet ir pasaulietinius mokslus, grožinę literatūrą. Su didžiausiu susidomėjimu klausėsi mėgstamo mokytojo „ikikritinio“ Imanuelio Kanto suteikiamų nemokamų logikos, metafizikos, moralės ir fizinės geografijos paskaitų, kurios turėjo didelę įtaką Gotfrydo pasauliežiūros formavimuisi. Herderis žavėjosi ir Kanto artimo bičiulio, talentingo literato Johano Georgo Hamano (1730–1788 m.) religine filosofija (sakoma, kad Kantas užvaldė Herderio protą, o J. G. Hamanas – sielą) ir Ž. Ž. Ruso lektūra. Būtent jie supažindino Gotfrydą su laisvės idėjomis, liaudies dainomis, Osianu, anglų kalba ir Šekspyro "Hamletu".
Nors Johanas Gotfrydas Herderis Karaliaučiuje studijavo tik dvejus metus (1762–1764 m.), tačiau jis tuo užsiėmė intensyviai ir tapo toks išsimokslinęs, jog draugai jį vadino vaikščiojančia biblioteka. Be to, Herderis pasižymėjo ir puikia iškalba. 1764 m. Gotfrydas visam laikui atsisveikino su Karaliaučiumi ir išvyko į Rygą dirbti bažnyčios mokyklos rektoriaus padėjėju
Bebūdamas Rygoje susidomėjo Vokietijoje nežinomais baltais, apie kuriuos galvota, kad jie išnykę, žemėlapyje nežymimi. Herderis pradėjo rinkti latvių liaudies dainas ir Išleido baltų dainų rinktines "Tautos dainos" (Volkslieder, 1778-79, 2 leid.), "Tautų balsai" (Stimmen der Volker in Liedern, 1807), kuriose yra ir aštuonios lietuvių liaudies dainos (tos dainos pastebimos Vokietijoje, Gėtė vieną iš dainų panaudoja kurdamas operetę). Gotfrydas vertino lietuvių kalbą, gyrė jos grožį, melodingumą, dainų poetiškumą gretino su graikų poetės Sapho lyrika. Reikšdamasis kaip folkloristas, dainologas, Herderis paliko minčių apie lietuvių liaudies tematiką – nerado dviprasmybių, karingumo, matė daug gražių santykių tarp jaunų žmonių, jį sudomino vainikėlio tema. Taip pat J. G. Herderis įkvėpė daugelį žymiausių Lietuvos veikėjų (Vilniuje – Adomą Mickevičių, Stanevičių, Daukantą, Juškas, žemaičių bajorus Gadonus) susidomėti lietuvių liaudies kūryba, rinkti ją ir tyrinėti. Prasidėjo liaudies kūrybos sąjūdis.
Iš Rygos buvo kviečiamas dėstyti Peterburge, bet atsisakė, nors ir svajojo susitikti su Jekaterina II. Pajutęs, dvasininkijos neapykantą, 1769 m. Herderis staiga metė darbą Rygoje ir leidosi į jūros kelionę, "kad visapusiškiau susipažintų su savo Viešpaties pasauliu" ir "taptų naudingesnis". Jūros kelionė, kurią Mano kelionės 1769 metais dienoraštis (Journal meiner Reise im Jahre 1769) atskleidžia kaip programinę "dvasios išvyką" (Valteris Flemeris), pasibaigė laivui sudužus Prancūzijoje, kur, apsilankęs Europos laisvamanybės centre – Paryžiuje, susipažino su Ž. d’Alamberu ir D. Didro. Iš Paryžiaus per Briuselį, Antverpeną, Amsterdamą grįžęs į Vokietiją, Hamburge susitiko su G. E. Lesingu ir Klaudijumi Matiasu. Praleidęs su Lesingu porą savaičių, Gotfrydas apsistojo Eutine, kur jo laukė tarnyba kunigaikščio rūmuose – auklėti Holšteino Gotorpo princą ir lydėti jį kelionėse po Durmštatą (ten jis susipažino su vėliau jo žmona tapusia Karolina Flachland). 1770 m. Herderis atvyko į Strasbūrą, kur susipažino su jaunuoju J. V. Gėte, kuriam padarė didžiulį įspūdį. Taip pat Strasbūre Herderis įteikė savo Berlyno Akademijos premijuotą "Traktatą apie kalbos kilmę" ("Abhandlung über den Ursprung der Sprache", 1770 m.), kuriame atsiribojo nuo Süßmilcho tezės apie dievišką kalbos kilmę, bet taip pat ir nuo Volfenbiutelio filologo Johano Jakobo Fainhalo empiriniais tyrinėjimais grindžiamos tezės apie Javos salos gyventojų senovės kalbą.
Pašlijus santykiams su princo svita, Johanas Gotfrydas Herderis tuoj pat pasinaudojo Šaumburgo-Lipės grafo pasiūlymu užimti Biukeburgo konsistorijos patarėjo vietą. Biukeburge praleisti penkeri metai (1771–1776 m.) sutapo su "Audros ir veržimosi" sąjūdžio apogėjumi. Herderis aktyviai dalyvavo šiame judėjime, kurio tikslas – keisti Vokietijos gyvenimo sanklodą (ji turėjo tapti nesusiskaldžiusia valstybe, įtaką daryti mokslo žinios, proto lavinimas), buvo vienas iš svarbiausių jo ideologų. Be to, Biukeburge sustiprėjo ir Gotfrydo religinės idėjos. 1776 m. rudenį, Gėtei tarpininkaujant, Herderis tapo Vyriausiosios konsistorijos generaliniu superintendantu, o vėliau viceprezidentu Veimare, kur netrukus perėjo į dvasininkijos opoziciją.
Veimare greitai Herderio religines nuotaikas pakeitė susidomėjimas gamtos mokslais. Kartu su Gėte jis įsitraukė į biologijos tyrinėjimus. Apie šias dvi asmenybes susibūrė laisvamanių ratelis. 1788–1789 m. Herderis lankėsi Italijoje. Kelionė į šią šalį nuvylė Johaną. Po jos Gotfrydas pakliuvo į Prancūzijos revoliucijos apžavus (jis sveikino revoliuciją kaip politinį reformacijos tęsinį), Herderis buvo izoliuotas nuo dvaro rūmų, o dėl nepagarbos, atsirandančios klasicistinės literatūros ir kritikos estetinės autonomijos sampratai, suėjo į vis aštrėjantį konfliktą su veimariškąja Gėtės ir Šilerio, kuris iš pradžių žavėjosi Gotfrydo pamokslais, klasika.
Į gyvenimo pabaigą, aptemdytas ligų ir vienišumo Herderis pradėjo kovoti su kritine E. Kanto filosofija ir jos sekėjais. Nebūdamas teisus Kanto atžvilgiu jis liko nesuprastas filosofų gildijos. 1803 m. gruodžio 18 d. J. G. Herderis mirė likęs vienišas, jo mirties priežastis nenustatyta. Palaidotas prie Veimaro bažnyčios sienos.
Herderio gyvenimo pradžia sutapo su Voltero ir Frydricho Didžiojo amžiumi ir jo pasaulėžiūra. To meto kultūros pasaulį valdė prancūzų akademizmas ir racionalizmas. Herderis kovojo su racionalizmu, kuriam buvo priešinga jo samprata, kad kiekvieną kultūrą ir kiekvieną amžių reikia suprasti iš jų pačių, kad kiekviena tauta turi ugdyti humaniškumą ir eiti savo pačios, o ne kieno kito nurodytu keliu. Herderis stojo prieš komercinę ir biurokratinę dvasią, kurią jis vadino policine. Herderis buvo vienas pirmųjų kovotojų už naujo gyvenimo idealo realizavimą. Jo tikslas buvo kalbėti iš liaudies į liaudį. Herderis teigė, jog „valstybėje yra tik viena klasė, ir karalius priklauso šiai klasei taip pat kaip ir valstietis“.
Ypač daug įtakos Herderiui turėjo Imanuelis Kantas, kuris buvo intelektualinis jo globėjas. Taip pat didelį įspūdį jam darė Žano Žako Ruso darbai. Panašaus nusiteikimo filosofų ir rašytojų Herderis turėjo ir iš dešinės, ir iš kairės: tai Hamanas, Ruso, Šekspyras, Makfersonas ir Goldsmitas.
Iki kritinio laikotarpio Herderis buvo Kanto mokinys ir karštas šalininkas, bet susižavėjęs Shaftesburiu ir Spinoza greitai nusigręžė nuo savo mokytojo. Kai Kantas griežtai įvertino Herderio istoriografiją "Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit"(17784-1791 m.), Gotfriedas užsipuolė Kanto "Grynojo proto kritiką" ("Metakritik zur Kritik der reinen Vernunft", 1799 m.) ir "Sprendimo galios kritiką" ("Kalligone", 1800 m.). Herderis tai pat bendravo su Liudviku Rėza, kuris bandė išsiaiškinti Johano kilmę.
Herderis labai domėjosi kalba, kaip gyva, organine tautų dvasios išraiška., į kurią įauga ir įsišaknija pavienis asmuo. Iš tikrųjų suvokti dvasinį kalbos turinį reiškia suprasti šią dvasią, o kartu ir kitą žmogų, bei save patį.[1]
Herderis intensyviausiai nagrinėjo kalbą, nes ji jam nebuvo negyvų, dirbtinių pavadinimų visuma, o gyva pasaulio ir gyvenimo išraiška. Per kartų kartas susiformavusioje kalboje jau atsispindi pasaulio pažinimas (tam tikras pasaulėvaizdis) ir jo emocinis poveikis. Kalbant pažinimas tampa kūrimu pagal gamtą, iš jos gauto įspūdžio perteikimu ir todėl yra artimas poezijai, menui. Mokslas ir menas remiasi genealia intuicija, taip pat ryšius ir giminystę pamatančiu žvilgsniu. Ši pažinimo samprata išryškina Herderio ir besiformuojančio romantizmo giminystę.
J. G.Herderis gamtą ir istoriją sujungia į vieną didelį vystymosi procesą, kuriame jis bando pajusti ir įžvelgti Dievo veikimą: šis procesas – ne žmonijos auklėjimas, bet paties Dievo savisklaida. Žmonių visuomenę sudaro ne visur vienodi, tik skirtingose sąlygose esantys individai, bet spalvinga unikalių asmenybių gausa ir tautų įvairovė. Kiekviena jų turi buvimo teisę, kiekvienoje jų tarsi pasireiškia vienas Dievo bruožas.
Herderis domėjosi tautiškumo bei liaudiškumo problema žmonijos istorijoje, skyrė išskirtinį dėmesį patriotizmui. Trys Pabaltijo tautos – Latvija, Estija ir Lietuva – kaip tik buvo toji dirva, kur pirmiausia atsiskleidė Herderio tautiškumo samprata. Ką jis tose tautose rado jaunas būdamas, tą savo raštuose panaudojo brandesniame amžiuje. Nors tos trys Pabaltijo tautos etniniu atžvilgiu nėra vienalytės, Herderis jose, kaip kultūriniame bei politiniame vienete, įskaitant ir geografinį bei istorinį požiūrį, rado tai, kas galėjo neabejotinai pagrįsti jo keliamą tautiškumo ir humaniškumo idėją.
Į praeitį Herderis žvelgė kaip susižavėjęs romantikas. Jis prisidėjo prie romantikų domėjimosi tautos praeitimi. Praeitis yra gyvas šaltinis, kuris gaivina dabartį ir ateitį. Tautos istorija Herderiui buvo lyg saitas, kuriuo galima nusileisti į praeities gelmes, iš kurių semiamasi jėgų ir stiprybės ateičiai.
Be to, iš istorijos Herderis sėmėsi paskatų humaniškumo idėjai. Baltų tautų istorijoje Herderis rado daugiau, negu gali rasti eilinis romantikas: tos taiką mylinčios tautos labiau nei kitos simbolizavo pažangiojo pasaulio humaniškumą. Svetimos valdžios pavergtos, tos tautos turėjo išsilaisvinti, kad kuo labiau galėtų pasireikšti savo kūrybiniais gabumais: jam buvo aišku, kad svetima kultūra tik griauna bet kurios tautos nacionalinį charakterį. Galime teigti, kad Herderis ir baltų tautų likimui turėjo reikšmės, nes jo „Idėjos“ prisidėjo prie Baltijos tautų žadinimo iš nacionalinio snaudulio.
Gyvendamas baltų tautų erdvėje, Herderis susiformavo ypač tvirtas pažiūras. Jam teko kovoti su savo amžiaus dvasia, norint išlikti jos nenugalėtam. Šviečiamojo amžiaus dvasia, ypač paplitusi jo veiklos metu, buvo priešinga jo asmenybės polinkiams. Stebėdamas liaudies gyvenimą, ypač provincijos ūkininkų papročius ir įpročius, Herderis suprato, kad kūrybinės dvasios turi ieškoti gamtai artimose tautose. Baltų tautas dėl jų likimo jis užjautė nuoširdžiai, žinodamas panašią savo paties tėviškės padėtį. Liaudies, ypač ūkininkų gyvenimas ir jo tėviškėje nebuvo lengvas. Ten tik XIX a. pradžioje padėtis pagerėjo, ir prie to iš dalies prisidėjo pats Herderis.
Herderio polinkis į liaudiškumą pagrįstas taip pat geografiškai ir istoriškai. Jo ryšys su baltų tautomis nėra koks atsitiktinis ar bereikšmis faktas, bet turi gilesnę prasmę. Kai kurių baltų rašytojų balsas buvo ir Herderio balsas: „Į liaudį!“. Istorija ir praeitis, jausmas ir kalba atgavo savo teises: taip atsirado „baltiškoji romantika“. Tautos istorija dabar buvo atkuriama iš liaudies kūrybos ir kalbos. Kas tik tautai priklauso, turėjo būti, Herderio žodžiais tariant, „iš jos pačios atskleista“. Tą atskleidimą Herderis ir pradėjo nuo baltų tautų.
Johanas G. Herderis rinko latvių liaudies dainas. Išleido baltų dainų rinktinę, kurioje yra ir aštuonios lietuvių liaudies dainos (tos dainos pastebimos Vokietijoje, Gėtė vieną iš dainų panaudoja kurdamas operetę). Gotfrydas vertino lietuvių kalbą, gyrė jos grožį, melodingumą, dainų poetiškumą gretino su graikų poetės Sapho lyrika. Reikšdamasis kaip folkloristas, dainologas, Herderis paliko minčių apie lietuvių liaudies tematiką – nerado dviprasmybių, karingumo, matė daug gražių santykių tarp jaunų žmonių, jį sudomino vainikėlio tema. Taip pat J. G. Herderis įkvėpė daugelį žymiausių Lietuvos veikėjų (Vilniuje – Adomą Mickevičių, Stanevičių, Daukantą, Juškas, žemaičių bajorus Gadonus) susidomėti lietuvių liaudies kūryba, rinkti ją ir tyrinėti. Prasidėjo liaudies kūrybos sąjūdis. Vokietijoje Herderis priklausė "Audros ir veržimosi" judėjimui, kurio tikslas – keisti Vokietijos gyvenimo sanklodą (ji turi tapti nesusiskaldžiusia valstybe, įtaką turi daryti mokslo žinios, proto lavinimas). Lietuvoje jis buvo žinomas tarpukariu.
Neabejotinai galima teigti, kad J. G. Herdeior filosofiniai tekstai yra skaitomi lengviau negu kitų tuo metu rašiusių filosofų. J.G. Herderis vengia techninio žargono, rašo stiliumi, kuris yra gyvybingas ir pilnas pavyzdžių, o ne sausas, sudėtingas ir abstraktus, o jo neperkrautas rašymo stilius prikausto skaitytojų dėmesį. Bet jo tekstai taip pat turi tam tikrų savitumų, kurie gali trukdyti suprasti ir įvertinti jo mintis, todėl skaitytojas turi būti tam pasirengęs. J.G. Herderio rašymo stilius dažnai atrodo emociškai ir gramatiškai netvarkingas, todėl gali susidaryti įspūdis, kad tokia kalba labiau būdinga kasdieniame gyvenime, o ne filosofiniame rašymo stiliuje. Tačiau taip yra padaryta iš anksto viską gerai apgalvojus. Jis tyčia suveldavo visą medžiagą. Rašydamas šiuo stiliumi jis dažnai naudodavo gramatines – retorines figūras, kurios neįgudusiam skaitytojui gali pasirodyti kaip paprasčiausias neatidumas, tačiau jis įgauna didelį literatūrinį poveikį iš klasikinių šaltinių ir yra meistriškai J. G. Herderio panaudojamas.
Būtina pabrėžti, kad filosofas turi rimtų priežasčių rašyti būtent šiuo stiliumi, o ne paprastu akademiniu proziškumu. Pirma, tai leidžia jam rašyti daug platesniu ir priimtinesniu skaitytojams stiliumi, kadangi jis mano, jog svarbi filosofo darbo dalis yra turėti plačią socialinę įtaką. Viena iš svarbiausių jo tezių yra ta, jog mintys nėra ir neturi būti atskirtos nuo valios ir poveikio žmonėms, tie, kurie siekia pašalinti poveikį yra menki ir nepilnaverčiai. Standartinis akademinis rašymas turi savų ydų, tuo tarpu spontaniška kalba ir rašymo stilius ne. Herderis yra prieš, bet kokius gramatinius ir leksinius kalbos suvaržymus, taip pat prieš vergišką paklusnumą gramatikos vadovėliams ir žodynams. Anot Herderio toks suvaržymas yra priešiškas ne tik lingvistiniam kūrybingumui ir išradingumui, bet taip pat kadangi mintys yra iš esmės priklausomos bei apribotos savo kalbos apimtyje, taigi kūrybingumas ir išradingumas suvaržomas savo mąstysenoje.
Dar vienas J. G. Herderio filosofijos ypatumas yra jos „nesisteminga“ prigimtis. Jis yra prieš sistemiškumą filosofijoje. Jis ypač nusistatęs prieš tokį sistemiškumą, kurio siekė Spinoza, Volfas, Kantas, Fichtė, Šelingas and Hėgelis. Jis turėjo įtikinamas priežastis šiam priešiškumui: 1) J. G. Herderis labai skeptiškai žiūrėjo į tokių sistematinių modelių žiūrėjimą darbe. 2) J. G. Herderis tiki, kad toks sistemos kūrimas per ankstyvas tyrimo užbaigimas ir konkrečiai ignoravimas ar iškraipymas empirinio aiškumo. Tiriamasis žvilgsnis patvirtina tokių sistemų rūpestį. Herderio pagrįstas nusistatymas prieš šią sistematiškumo rūšį padarė didelę įtaką vokiečių filosofijai. Ir (mažiau akivaizdu) daugelyje kitų atvejų jis vis tiek dirba šiuo dialogo būdu, tik be rūpesčio aiškiai paskirstydamas pozicijas tarp skirtingų pašnekovų ir vėl yra tikrai nekaltas dėl nesuderinamumo.
Dar daugiau, jis turi rimtus motyvus naudoti šitą metodą dialoguose: 1) kartais jo motyvas yra paprastas – kartais kalbėdamas apie religinius ir politinius dalykus jis naudoja dialogo metodą, kad tiesiogiai neišsakytų savo nuomonės ir neužsitrauktų bėdos. Bet taip pat yra ir filosofiškai gilesni motyvai: 2) jis perima iš anksčiau kritikuoto Kanto idėją (įkvėptą senovinio skepticizmo), kad geriausias būdas filosofui siekti tiesos yra palyginti priešingus požiūrius į subjektą, opozicijoje vienam prieš kitą, siekiant žengti į priekį ir viltingai pasiekti tiesą per jų abipusį išbandymą ir pasikeitimą. 3) Taip pat jis plėtoja labiau originalų variantą, kad idėja socialinė – istorinė plokštuma: panašiai, būdas žmonijai pasiekti nepagaunamą tiesą yra per tebesitęsiančią kovą tarp skirtingų nuomonių, kurios eigoje teisingiausia nuomonė laimės.
Johano Gotfrydo Herderio filosofija padarė didelę įtaką kitiems filosofams. Ši įtaka pasireiškė ne tik filosofijos ribose, bet ir už jų. Pavyzdžiui, išaiškėjo, jog Hėgelio filosofija iš esmės yra sistemiškai ir kruopščiai išvystytos Herderio idėjos. Tai ypač liečia Herderio idėjas apie protą, meną ir Dievą. Taip pat tai paveikė ir Dilthey (kalbant apie istoriją). D. S. Milis yra skolingas Herderiui už idėjas (politinėje filosofijoje); ir už filosofijos ribų. Nyčė buvo irgi stipriai paveiktas Herderio filosofijos, ypač minčių apie protą, istoriją ir vertybes. Getė tapo gerai žinomu visuomenės veikėju dėka ankstyvos Herderio idėjų įtakos.
1950 m. buvo įkurta J. G. Herderio vardu pavadinta Vokietijos mokslo įstaiga, viena svarbiausių Rytų ir Vidurio Europos istorijos tyrimų centrų.
Europoje egzistuoja Herderio premija, kuri teikiama už nuopelnus savo ir kitoms tautoms, už meno, mokslo raišką. Šios premijos laureatai gali pasirinkti studijas Vienoje.
Gana sunku nustatyti Johano Gotfrydo Herderio vietą dvasinėje istorijoje, nes jo mąstymui trūksta aiškaus vientiso braižo. Todėl jau jo gyvenimo metais "taurus protas buvo nesuprastas; ir ne visiškai be jo paties kaltės; nes jo trūkumas buvo tai, kad jis buvo ne pirmojo ar kokio kitokio ryškumo žvaigždė, o žvaigždžių ryšulys, iš kurio tada kiekvienas rinkosi kokį nors vieną žvaigždės paveikslą" (Jeanas Paulis).
Herderio veikalai dėl nuolatinių pradėjimų iš naujo ir perdirbimų daugeliui atrodė tik kaip neišsemiamos intuicijos fragmentai. Tačiau naujesni raštų leidimai parodė, kad veikiau vertintinas "kaip į dabartį perspektyvą atveriantis sisteminis genialus mąstytojas", kuris įtikinantį ir į skaitytoją orientuotą atitinkamų "savo formų pasirinkimą susiejo su fundamentaliomis kalbos filosofijos įžvalgomis" (Ulrichas Gaieris).
Tačiau iš esmės jo rašymo ir kūrybos praktiką skatino ankstyvas impulsas "visas duotybes, istorinę bei politinę tikrovę, be to, gamtos ar tradicinio žinojimo reiškinius taip performuoti, kad jie kaip iš savo pačių jėgos kilę produktai galėtų tapti visiškai savi manajam Aš" (Hansas Dytrichas Irmšeris).
Gryniausiu humaniškumu pasižymi tas nedaugelis kalbų, kurias pasakė Jėzus. Humaniškumas yra tai, ką jis įrodinėjo gyvenime ir patvirtino savo mirtimi.
Žmogaus aistros nuolat būdrauja tykodamos sau grobio, o protas miega, kol pažadinamas.
Tikras didingumas pagrįstas savo jėgų, o netikras – kitų žmonių silpnybių suvokimu.
Du didžiausi tironai žemėje – tai atsitiktinumas ir laikas.
Gėdinga ne bausmė, gėdingas nusikaltimas
Darbas – gydomasis balzamas, jis dorybingumo šaltinis.
Geros vyriausybės požymis – kaip ji elgiasi su vaikais, seniais, ligoniais ir neturtingaisias.
Pažintis su šviesių žmonių mintimis yra puikios proto pratybos: jos apvaisina protą ir lavina mąstymą.
J. G. Herderis poetams siūlė originalumo ieškoti folklore. Rinko įvairių tautų liaudies dainas, vertė į vokiečių kalbą. Rinkiniuose "Tautos dainos" (Volkslieder, 1778-79, 2 leid.), "Tautų balsai" (Stimmen der Volker in Liedern, 1807) paskelbtos net 8 lietuviškos dainos. Taip pat parašė dramų bei legendų. Svarbiausiame filosofijos veikale "Idėjos apie žmonijos istorijos filosofiją" (Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit, 4d. 1784-91) iškėlė istorijos svarbą kalbai ir menui, siekė parodyti, kad gamta ir žmonijos istorija paklūsta tiems patiems įstatymams, pabrėžė, kad žmonija privalanti siekti humaniškumo. Derindamas 18a. gamtamokslinius ir filosofijos tyrimus suformulavo idėją apie pasaulio, kaip vientiso skirtingų lygių (negyvosios ir gyvosios gamtos, visuomeninio gyvenimo ir žmonijos) organizmo, raidą. Veikale "Traktatas apie kalbos kilmę" (Abhandlung uber den Ursprung der Sprache, 1772) teigė, kad kalba yra žmogaus proto kūrinys.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
