Jean-Baptiste de Lamarck

Žanas Batistas de Lamarkas arba Žanas Batistas Pjeras Antuanas de Monė, ševaljė de Lamarkas (pranc. Jean-Baptiste Pierre Antoine de Monet, chevalier de La Marck; 1744 m. rugpjūčio 1 d. – 1829 m. gruodžio 18 d.), žinomas kaip tiesiog Lamarkas – XVIII–XIX a. prancūzų gamtininkas, vienas iš pirmųjų pradėjusių šiuolaikine prasme vartoti sąvoką „biologija“.

Jean-Baptiste La Marck
Gimė	1973 m. rugpjūčio 1 d.
Mirė	1829 m. gruodžio 18 d. (85 metai)
Sritis	biologija
Organizacijos	Karališkoji mokslų akademija
Žinomas (-a) už	Philosophie zoologique, organizmų evoliucijos, prisitaikymo teoriją – lamarkizmą

Biografija

Gimė Bazentine, Pikardijoje, žemesniojo kilmingųjų luomo šeimoje, Lamarkas tarnavo kariuomenėje, domėjosi gamtos istorija. Vėliau dirbo Paryžiaus gamtos istorijos muziejuje, buvo atsakingas už bestuburius. Lamarkas Paryžiuje artimai draugavo su grafu Žoržu Biufonu, kuris buvo įtakingas asmuo, ir padėjo Lamarkui 1779 m. tapti Karališkosios mokslų akademijos nariu.^[1]

Mokslinė reikšmė

Iki Lamarko buvo manoma, kad rūšys nekinta. Lamarkas pirmasis iškėlė prielaidą, kad rūšys per ilgą laiką pakinta ir išvystė pirmykštę evoliucijos teoriją, kurią išdėstė 1809 m. išleistame veikale „Zoologijos filosofija“ (pranc. Philosophie zoologique).

Lamarko teorija rėmėsi dviem postulatais:

• nenaudojamos organizmo savybės nunyksta;
• organizmo įgytos savybės perduodamos palikuonims. Pvz., žirafų palikuonys paveldi ilgesnius kaklus, kurie jų tėvams pasidaro dėl nuolat į viršų ištempto kaklo. Kalvio vaikai paveldi labiau išvystytus tėvo rankų raumenis, kurie išsivystė ilgai dirbant kalvėje.

Taigi, rūšių vystymasis priklauso nuo aplinkos pasikeitimų.

Lamarko amžininkai atmetė jo idėjas kaip nepagrįstas. Augustas Veismanas atliko eksperimentus su žiurkėmis, nukirsdamas joms uodegas ir pastebėdamas, kad tokių žiurkių palikuonys turi normalaus ilgio uodegas. Lamarkas aiškino, kad tokie „nenatūralūs“ organizmo pasikeitimai nepersiduoda kitoms kartoms, skirtingai nuo „natūralių“. Lamarko idėjomis iš dalies rėmėsi Čarlzas Darvinas. Tai, kad įgytos savybės nėra perduodamos paveldėjimo būdu, įrodyta tik išsiaiškinus paveldimumo mechanizmus, kurie XIX a. nebuvo žinomi.