Japonijos literatūra

Japonijos literatūra apima beveik 2000 metų laikotarpį. Pirmiesiems kūriniams, dažnai rašytiems klasikine kinų kalba, didelę įtaką darė Kinija ir kinų literatūra. Indijos literatūra irgi paveikė japonus atėjus budizmui. Po kurio laiko Japonijos literatūra tapo savita, kai japonų rašytojai pradėjo rašyti apie Japoniją, nors kinų literatūros įtaka išliko iki Edo laikotarpio pabaigos. Kai Japonija atsivėrė Vakarams, rytietiška ir vakarietiška literatūra pradėjo stipriai veikti viena kitą.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Istorija

Senovės literatūra (iki 794 m.)

Prieš kandži iš Kinijos įvedimą, Japonijoje nebuvo rašto. Iš pradžių kinų hieroglifai buvo naudojami japonų sintaksės formomis: sakiniai atrodė kaip kinų, bet fonetiškai buvo skaitomi kaip japonų. Kinų rašmenys buvo prastinami, kol atsirado manjokana, anksčiausia kanos, skiemeninio rašto, forma. Seniausi kūriniai siekia Nara laikotarpį. Tarp jų yra Kodžiki (712 m.), japonų mitologijos ir legendinės istorijos aprašymas, Nihon Shoki (720 m.), kuri labiau remiasi istorija ir Man'yōshū (759 m.), poezijos antologija. Viena iš tų istorijų yra Urašima Taro, kuri laikoma seniausiu kelionės laiku pavyzdžiu.

Klasikinė literatūra (794–1185 m.)

Klasikinė japonų literatūra sukurta Hejan laikotarpiu, kuris laikomas meno ir literatūros aukso amžiumi. Sakmė apie princą Gendži (XI a. pradžia), kurią parašė Murasaki Shikibu, laikoma Hejan literatūros šedevru ir vienu pirmųjų novelės pavyzdžių. Kiti svarbūs to meto kuriniai yra Kokin Vakašu (905 m.), vaka poezijos antologija, ir Makura no Soši (po 990 m.), kurį parašė ledi Murasaki bendraamžė ir varžovė Sei Šonagon. Tai esė apie gyvenimą, meilę ir kilmingųjų pramogas imperatoriaus rūmuose. Iroha poema buvo išvystyta laikotarpio pradžioje.

Pasaka apie bambukų kirtėją iš X a. kartais laikoma itin ankstyva mokslinės fantastikos pradininke. Istorijos herojė Kaguja-hime, Mėnulio princesė nusiunčiama į Žemė dėl saugumo priežasčių, nes ten vyksta karas. Ją randa ir išaugina bambukų kirtėjas. Ji vėliau grįžta pas savo šeimą Mėnulyje su disko formos objektu, panašiu į skraidančią lėkštę. Kondžaku Monogatarišu, daugiau nei tūkstančio istorijų rinkinys 31 tome ir davė įnašą į Japonijos literatūrą. Čia surinktos įvairios istorijos iš Indijos, Kinijos ir Japonijos. Tuo metu imperatoriaus rūmai ypač rėmė poetus, daugelis iš jų buvo rūmininkais. Dėl aristokratinės atmosferos elegantiška ir įmantri, o emocijas reiškė retoriniu stiliumi. Redaguoti poezijos antologijas tapo nacionaline pramoga.

Viduramžių literatūra (1185–1603 m.)

Tuo metu vyko daug pilietinių karų, iškilo karių klasė, paplito karo istorijos ir susijusi literatūra. Kūriniai pradėjo žvelgti į gyvenimą ir mirtį, skelbė paprastą gyvenimo stilių ir laikė, kad atpirkimą galima pasiekti žudant. Svarbiausias atstovas yra Sakmė apie Heike (1371 m.), epinis kūrinys apie Minamoto ir Taira klanų kovą dėl valdžios XII a. Kitos svarbios istorijos yra Kamo no Čomei Hodžoki (1212 m.) ir Jošida Kenko Curedzuregusa (1331 m.).

Kiti svarbūs to meto žanrai buvo renka eilės ir No teatras. Abu greitai vystėsi XIV a., Muromači laikotarpio pradžioje.

Ankstyvoji moderni literatūra (1603–1868 m.)

Ankstyvoji moderni literatūra buvo rašoma taikiu Tokugavų laikotarpiu (kuris dar vadinamas Edo laikotarpiu). Dėl darbininkų ir viduriniosios klasės iškilimo Edo mieste (dabar Tokijas), dramos formos išsivystė į kabuki. Džoruri ir kabuki dramaturgas Čikamacu Mondzaemon tapo populiarus XVII a. pabaigoje. Macuo Bašio parašė Oku no Hosomiči (1702 m.), kelionių dienoraštį. Tikriausiai žymiausias trinkelių dailininkas Katsushika Hokusai iliustravo grožinę literatūrą ir sukūrė 36 Fudzijamos kalno vaizdus.

Edo laikotarpiu debiutavo daug naujų literatūros žanrų, nes pakilo miestiečių raštingumas, atsirado bibliotekos. Nors šalyje buvo maža vakariečių įtaka, srovenanti iš olandų gyvenvietės Nagasakyje, kinų liaudies literatūra padarė didžiausią įtaką ankstyvajai moderniai literatūrai. Ihara Saikaku gali būti laikomas novelės, kuri turi modernią sąmonę, pradininku, nes jis maišė prasčiokiškus dialogus su linksmomis ir pamokomomis malonumų kvartalo istorijomis. Džipenša Iku parašė Tokaidoču Hizakurige, kelionių žurnalo ir komedijos mišinį. Cuga Teišo, Takebe Ajatari ir Okadžima Kanzan daug nuveikė plėtojant jomihon, istorinius romanus beveik vien proza, kuriuos paveikė kinų literatūra. Du jomihon šedevrus parašė Ueda Akinari: Ugecu monogatari ir Harusame monogatari. Kiokutei Bakin parašė labai populiarų istorinį-fantastinį romaną Nanso Satomi Hakenden. Santo Kioden rašė jomihon, kurių veiksmas vyko gėjų kvartaluose, kol Kansei ediktas uždraudė tokius kūrinius, tuomet jis pradėjo kurti komiškus kibioši. Žanrus (siaubas, nusikaltimų istorijos, komedijos, pornografija) lydėjo spalvingi trinkelių antspaudai.

Tačiau kaip ir ankstesniais laikais kinų kalba išliko pagrindine mokslo kalba ir ją japonai studijavo kaip europiečiai lotynų kalbą viduramžiais.

Moderni literatūra (1868–1945 m.)

Meidži laikotarpis žymi atsivėrimą Vakarams ir greita industrializaciją. Su europietiška literatūra atsirado laisvos eilės, kurias naudojo ilgiems kūriniams naujomis intelektualinėmis temomis. Jauni japonų prozininkai ir dramaturgai kovojo su visa naujų idėjų ir meno mokyklų galaktika, bet rašytojai pirmieji asimiliavo kai kurias naujas idėjas.

Nauja literatūra telkėsi aplink AŠ noveles, kurių pasakotojai kartais buvo neįprasti, pvz.: katinas Nacumi Soseki Wagahai wa neko de aru ("Aš esu katinas"). Jis taip pat parašė žymius romanus Botchan ir Kokoro (1914 m.). Šiga Naoja, vadinamasis "romano dievas", ir Mori Ogai daug nuveikė pritaikant vakariečių literatūros technikas. Riunosuke Akutagava ypač žinomas dėl savo istorinių trumpų istorijų. Ozaki Kojo, Kioka Izumi ir Ičijo Higuči atstovauja tiems rašytojams, kurių stilius vis dar artimas ankstyvajai moderniai literatūrai.

Meidži laikotarpio (1868– apie 1885 m.), Fukuzava Jukiči ir Water Margin rašė Švietimo literatūrą, o priešmodernistinės knygos vaizdavo greitai besikeičiančią šalį. Realizmą Japonijoje pradėjo skleisti Cubouči Šojo ir Futabatei Šimei apie 1885-1895 m., o Ozaki Kojo, Jamada Bimio ir Koda Rohan klasicizmas tapo populiarus. Ičijo Higuči (tuo metu moterų rašytojų buvo retai) paprastu stiliumi pasakojo apie bejėges to meto moteris. Kioka Izumi, mėgstamiausias Ozaki mokinys, iš pradžių rašė elegantišku stiliumi (Operacinė, 1895 m.), bet vėliau į jo kūrybą pradėjo veržtis šnekamoji kalba (Kojos kalno šventasis, 1900 m.)

Romantizmą įvedė Mori Ogai su verstų užsienio poetų eilių antologija, o į viršūnę iškėlė Toson Šimazaki ir kiti, bei žurnalai Myōjō ir Bungaku-kai po 1900 m. Mori taip pat rašė modernius romanus Šokėja (1890 m.), Laukinės žąsys (1911 m.), o vėliau istorinius romanus.

Pokario literatūra

Antrasis pasaulinis karas ir Japonijos pralaimėjimas smarkiai paveikė šalies literatūrą. Daugelio rašytojų kūriniai buvo pilni nepasitenkinimo, tikslo praradimo susitaikymo su pralaimėjimu. Osamu Dazai Besileidžianti saulė pasakoja apie kareivį grįžusį iš Mandžūrijos.

Svarbūs autoriai ir kūriniai

Klasikinė literatūra

Otomo no Jakamoči (apie 717–785 m.): Manjošu
Sei Šonagon (apie~966–10?? m.): Pagalvės knyga
Murasaki Shikibu (apie 973– apie 1025 m.): Sakmė apie princą Gendži

Viduramžių literatūra

Jošida Kenko (apie 1283–1352 m.): Curedzuregusa
Sakmė apie Heike (1371 m.)

Ankstyvoji moderni literatūra

Ihara Saikaku (1642–1693 m.)
Macuo Bašo (1644–1694 m.)
Čikamacu Mondzaemon (1653–1725 m.)
Ueda Akinari (1734–1809 m.)
Jokoi Jaju(1702-1783 m.)
Santo Kioden (1761–1816 m.)
Džipenša Iku (1765–1831 m.)
Kiokutei Bakin (1767–1848 m.)
Nakane Kotei(1839-1913 m.)
Edo Meišo Dzue (kelionių litaratūra, 1834 m.)
Hokuecu Sepu (Gyventojų geografijos kūrinys, 1837 m.)

Moderni literatūra

Mori Ogai (1862–1922 m.)
Ozaki Kojo (1867–1903)
Nacume Soseki (1867–1916 m.)
Kioka Izumi (1873–1939 m.)
Jone Noguči (1875-1947 m.)
Naoja Šiga (1883–1971 m.)
Takuboku Išikava (1886–1912)
Džuničiro Tanizaki (1886–1965 m.)
Ryūnosuke Akutagawa (1892–1927 m.)
Edogava Rampo (1894-1965 m.)
Eidži Jošikava (1892–1962 m.)
Micuharu Kaneko (1895–1975 m.)
Kendži Mijazava (1896–1933 m.)
Dendži Kurošima (1898–1943 m.)
Šigedži Cuboi (1898–1975 m.)
Džun Išikava (1899–1987 m.)
Yasunari Kawabata (1899–1972 m.)
Juriko Mijamoto (1899–1951)
Sakae Cuboi (1900–1967 m.)
Hideo Oguma (1901–1940 m.)
Takidži Kobajaši (1903–1933 m.)
Tacudzo Išikava (1905-1985 m.)
Ango Sakaguči (1906–1955 m.)
Osamu Dazai (1909–1948 m.)
Šohei Ooka (1909-1988 m.)
Sakunosuke Oda (1913-1947 m.)
Šusaku Endo (1923–1996 m.)
Kobo Abe (1924–1993 m.)
Yukio Mishima (1925–1970 m.)
Hisaši Inoue (1933–)
Kenzaburo Oe (1935–)
Mičiko Jamamoto (1936–)
Kendži Nakagami (1946–1992 m.)
Haruki Murakami (1949–)
Ryū Murakami (1952–)
Banana Yoshimoto (1964–)