Ilja Repinas

Ilja Repinas (rus. Илья Ефимович Репин, 1844 m. rugpjūčio 5 d. (pagal Julijaus kalendorių – liepos 24 d.) – 1930 m. rugsėjo 29 d.) – Rusijos tapytojas. Garsus istoriniais paveikslais ir portretais. Jo kūryboje ženklūs ir romantinio, ir realistinio stilių bruožai.

Daugiau informacijos Gimė, Mirė ...

Ilja Repinas

Repino autoportretas (1878, Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas)
Gimė	1844 m. rugpjūčio 5 d. Čugujevas
Mirė	1930 m. rugsėjo 29 d. (86 metai) Repino

Veikla	rusų dailininkas.

Vikiteka	Ilja Repinas

Uždaryti

Ilja Repinas įvardijamas žymiausiu XIX a. Rusijos dailininku. Tarp geriausiai žinomų jo paveikslų: „Burliokai prie Volgos“, „Religinė procesija Kursko gubernijoje“, „Zaporožiečių atsakymas turkų sultonui“, „Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas“.

Ilja Jefimovičius Repinas gimė 1844 m. rugpjūčio 5 d. (pagal Julijaus kalendorių liepos 24 d.) Čugujevo mieste, Charkovo gubernijoje (dab. Ukraina). Jo tėvas buvo į atsargą išleistas kareivis Jefimas Vasiljevičius Repinas, motina Tatjana Stepanovna (merg. Bočarova). Šeima buvo skurdi. Būsimajam dailininkui vardas buvo parinktas pagal Senojo Testamento pranašo Elijo vardą.

1854 m. Ilja Repinas įstojo mokytis į karinę topografijos mokyklą Čugujeve. 1856 m. pradėjo mokytis pas vietos religinių ikonų tapytoją Ivaną Bunakovą. 1859–1863 m. Ilja Repinas atliko pirmuosius menininkų rėmimo draugijos užsakymus religinėje ikonų ir bažnyčios sienų tapyboje. 1863 m. Ilja Repinas keliavo į Sankt Peterburgą. 1864 m. jis gavo leidimą lankyti paskaitas Dailės akademijoje be formalaus studento statuso, susitiko Ivaną Kramskojų. 1869 m. Ilja Repinas laimėjo pirmąjį savo apdovanojimą dailės srityje – mažąjį aukso medalį už paveikslą „Jobas ir jo draugai“, susitiko Vladimirą Stasovą.

1870 m. Repinas keliavo prie Volgos, netoli Stavropolio piešė eskizus, vaizduojančius Volgos upę ir upės baržų tempėjus (vad. burliokus). 1871 m. Dailės akademijoje Repinas buvo apdovanotas didžiuoju aukso medaliu už paveikslą „Jajiro dukters prikėlimas“. 1872 m. dailininkas vedė Verą Ševcovą. 1872 m. gimė jo pirmoji duktė Vera. Šiuo laikotarpiu Repinas intensyviai dirbo ties pirmuoju savo kapitaliniu darbu, paveikslu „Burliokai prie Volgos“, už kurį sumokėti prisiėmė didysis Rusijos kunigaikštis Vladimiras Aleksandrovičius (caro Aleksandro II sūnus). 1873 m. ši drobė buvo baigta. Repinas sutiko meno kolekcionuotoją Pavelą Tretjakovą, kuris įsigijo jo paveikslų, bei sukūrė paveikslą „Slavų kompozitoriai“. „Burliokai prie Volgos“ išgarsino dailininką. Jame pavaizduotas sunkus baržos traukėjų darbas, išvargintų žmonių veidai. Paveiksle ženklios socialinio protesto gaidos. Dailininkas tuo metu nebeturėjo materialinių rūpesčių. 1873 m. jis su šeima keliavo į Italiją ir Prancūziją. 1874 m. jam gimė antroji duktė Nadežda. 1874–1875 m. Repinas tapė Normandijoje ir pateikė darbų Paryžiaus akademistiniam Salonui. Nutapė paveikslą „Paryžiaus kavinė“.

1876 m. Repinas grįžo į Sankt Peterburgą, lankėsi su šeima gimtajame Čugujeve ir buvo priimtas į Sankt Peterburgo dailės akademijos narius už paveikslą „Sadko povandeninėje karalystėje“. 1877 m. gimė sūnus Jurijus. Repinas keliavo po Rusiją, apsistojo Maskvoje. Nutapė paveikslą „Protodjakonas“, pradėjo kurti eskizus paveikslui „Religinė procesija Kursko gubernijoje“. Tuo metu Repinas jau buvo vienu žymiausių Rusijos dailininkų, nuolat susitikinėjo su Levu Tolstojumi ir Vasilijumi Surikovu. 1878 m. pradėjo kurti eskizus drobei „Zaporožiečių atsakymas turkų sultonui“. 1879 m. vasarą Repinas ilsėjosi Abramceve netoli Maskvos. Nutapė Mamontovų šeimos ir didžiosios kunigaikštienės Sofijos portretus. 1880 m. dailinkui gimė trečioji duktė Tatjana. Repinas keliavo į Zaporožę ieškodamas modelių eskizams drobei „Zaporožiečių atsakymas turkų sultonui“.

1883 m. Ilja Repinas su Vladimiru Stasovu keliavo po Vakarų Europą. Tais pačiais metais baigta drobė „Religinė procesija Kursko gubernijoje“ ir parodyta 11-oje peredvižnikų parodoje. 1884 m. Repinas sukūrė paveikslą „Nelaukė“, kuriame vaizduojama carinių trėmimų auka, grįžusi iš ilgalaikės tremties į namus. 1885 m. Repinas 12-oje peredvižnikų parodoje eksponavo paveikslą „Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas“, kuriame vaizduojama caro Ivano Rūsčiojo įvykdyta jo sūnaus žmogžudystė pamišimo priepuolio metu. 1886 m. Repinas lankėsi Kryme, 1887 m. keliavo po Austriją, Italiją ir Vokietiją. 1887 m. pasitraukė iš peredvižnikų draugijos tarybos. Aplankė Tolstojų Jasnaja Poliana kaime, nutapė du rašytojo portretus ir eskizus paveikslui „Ariantis Levas Tolstojus“. Tais pačiais metais sukūrė savo autoportretą, Michailo Glinkos portretą ir paveikslą „Puškinas prie Juodosios jūros kranto“, kuriame jūrą nutapė Ivanas Aivazovskis. 1887 m. Repinas išsiskyrė su žmona Vera Ševcova.

1888 m. Repinas keliavo po Pietų Rusijos provincijas, lankėsi Kaukaze. 1889 m. lankėsi Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir su Vladimiru Stasovu keliavo į Londoną, Ciurichą ir Miuncheną. 1891 m. dailininkas pasitraukė iš peredvižnikų draugijos protestuodamas prieš naujuosius įstatus, kurie varžė jaunų menininkų teises. Tais metais pirmą kartą Dailės akademijoje eksponuotas paveikslas „Zaporožiečių atsakymas turkų sultonui“. 1893 m. dailininkas lankėsi Varšuvoje, Krokuvoje, Miunchene, Vienoje ir Paryžiuje, kur stebėjo vietos akademinių mokyklų mokymo metodus. Praleido žiemą Italijoje ir publikavo esė „Laiškai apie meną“. 1894 m. Paryžiuje Repinas vedė pamokas meno mokykloje prie Paryžiaus Dailės akademijos. Nutapė paveikslus „Neapolietė moteris“ ir „Nikolajaus II ir Aleksandros Fiodorovnos vestuvės“. 1895–1896 m. tapė Sankt Peterburgo aukštuomenės portretus.

1897 m. Repinas sugrįžo į peredvižnikų draugiją, jo studijoje apsilankė Levas Tolstojus. Repinas užėmė Aukštesniosios dailės mokyklos rektoriaus postą 1 metų laikotarpiui. 1898 m. Ilja Repinas lankėsi Palestinoje piligrimavimo kelionėje, nutapė „Kryžiaus nešimo“ ikoną rusų ortodoksų cerkvei Jeruzalėje. 1899 m. keliavo po Pavolgį ir Kaukazą, bei įsigijo nuosavybės Kuokalos gyvenvietėje, apie 30 km į šiaurės vakarus nuo Sankt Peterburgo (1948 m. pervardinta Repino pavarde, dabar Rusija). Šiais metais vedė Nataliją Nordman. 1900 m. keliavo po Europą, nutapė Stasovo, Natalijos Nordman ir Nadeždos Repinos portretus. 1901 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono ordinu. 1902–1903 m. Repinas dirbo valstybiniu užsakymu: tapė drobę „Valstybės Tarybos posėdis“. Šis paveikslas, kuriame vaizduojamas ceremoninis Rusijos imperijos valstybės tarybos posėdis su caru Nikolajumi II, laikomas nenusisekusiu. Daugiau nei 40 jam nutapytų eskizų-portretų laikomi kur kas aukštesnės meninės vertės nei pats paveikslas.

1905 m. Repinas keliavo į Italiją su Natalija Nordman. 1907 m. dailininkas pasitraukė iš Dailės akademijos, nutapė Levo Tolstojaus su žmona portretą. 1908 m. dailininkas viešai pasmerkė mirties bausmės taikymą Rusijoje. 1911 m. keliavo su Natalija į Pasaulinę parodą Romoje, kur jo kūriniams eksponuoti buvo skirtas atskiras kambarys. 1913 m. jis lankėsi Tretjakovo galerijoje Maskvoje, kur lankytojas puolė jo paveikslą „Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas“. Buvo peiliu sugadintas caro Ivano veidas. Dailininkas greit pertapė sugadintus drobės plotus, tačiau jo talentas tuomet jau buvo smukęs, esą restauratoriai patys nuėmė Repino tuometinius pataisymus ir atstatė senąją tapybą. Pats Repinas esą taip to ir nepastebėjo. 1917 m. Repinas parėmė Vasario revoliuciją, nutapė Aleksandro Kerenskio portretą ir pagal „Burliokus prie Volgos“ – paveikslą „Imperializmo vergai“.

1918 m. susikūrus Suomijos respublikai Repino gyvenamasis miestas Kuokala tapo Suomijos dalimi. 1919 m. dailininkas padovanojo savo kolekcijos kūrinių Suomijos nacionalinei galerijai Helsinkyje. Repinas buvo labai gerbiamas Suomijoje, nutapė šalies žymių veikėjų portretų. 1923 m. įvyko jo personalinė paroda Prahoje, 1924 m. gimtadienio jubiliejaus minėjimas Kuokaloje, retrospektyvinė paroda Maskvoje, 1925 m. jubiliejinė paroda Leningrade. Ilja Repinas mirė 1930 m. rugsėjo 29 d. Kuokaloje (dabar Repino). Jo paskutiniu paveikslu laikomas „Zaporožiečių šokis“.

Socialistinio realizmo estetikos vertinimo požiūriu buvusioje komunistinėje TSRS Ilja Repinas buvo vertinamas šio stiliaus įkvėpėju mene. Jo paveiksluose „Burliokai prie Volgos“, „Religinė procesija Kursko gubernijoje“ buvo įžvelgiamas protestas prieš masių priespaudą, carinę despotiją, klasinį išnaudojimą, darbo liaudies sukilimo prieš išnaudotojus pranašavimas. Repino dailė buvo vertinama pavyzdžiu socialistinio realizmo kūrėjams.

Po TSRS žlugimo Rusijoje pradėta kitaip vertinti Repino kūryba, joje įžvelgiami kur kas tradiciškesni stilistiniai bruožai, artimi XIX a. akademistinei estetikai: realizmo ir romantizmo bruožų vienijimas. Savo didžiosioms drobėms Ilja Repinas labai atidžiai studijavo atskirų veikėjų pozas, veido išraiškas, stengėsi parodyti kiekvieno dalyvaujančio scenoje asmenybę. Tokiu būdu beveik kiekvienas paveikslų dalyvis atrodo išskirtinis, nutapytas beveik portretiniu tikslumu. Ilja Repinas laikomas vienu talentingiausių portretistų Rusijos dailėje. Jis yra nutapęs daugelio žymiausių to meto Rusijos kultūros ir aukštuomenės veikėjų portretus. Vienu įspūdingiausių jo portretų minimas kompozitoriaus Modesto Musorgskio portretas, nutapytas prieš kompozitoriaus mirtį, sunkiai jam sergant.

Didžiosios drobės

„Burliokai prie Volgos“ (1870−1873, Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas)
„Religinė procesija Kursko gubernijoje“ (1880−1883, Tretjakovo galerija, Maskva)
„Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas“ (1885, Tretjakovo galerija, Maskva)
„Zaporožiečių atsakymas turkų sultonui“ (1878−1891, Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas)
„Valstybės Tarybos posėdis“ (1903, Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas)

Portretai

„Ivanas Turgenevas“ (1874, Tretjakovo galerija, Maskva)
„Kompozitorius Modestas Musorgskis“ (1881, Tretjakovo galerija, Maskva)
„Aktorė Polina Strepetova“ (1882, Tretjakovo galerija, Maskva)
„Jelizaveta Zvanceva“ (1889, Ateneum muziejus, Helsinkis)
„Basas Levas Tolstojus“ (1901, Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas)

Kiti paveikslai

„Varguolė“ (kitaip „Mergaitė-žvejė“, 1874, Irkutsko regioninis dailės muziejus, Irkutskas)
„Paryžiaus kavinė“ (1875, privati kolekcija)
„Sadko povandeninėje karalystėje“ (1876, Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas)
„Protodjakonas“ (1877, Tretjakovo galerija, Maskva)
„Nelaukė“ (1884, Tretjakovo galerija, Maskva)