Ifato sultonatas

Ifato sultonatas (arab. سلطنت عفت) – XIII–XIV a. egzistavusi valstybė Rytų Afrikoje, dabartinės šiaurės rytų Etiopijos, Džibučio ir šiaurės Somalio (Somalilando) teritorijose. Jos politinis centras buvo Zeila.

‎سلطنت عفت Ifato sultonatas
Etiopijos vasalas nuo 1332 m.
← 1285 – 1403 →   →
Location of Ifatas Ifatas ir Etiopija apie 1300 m.
Sostinė	Zeila
Kalbos	somalių, arabų
Valdymo forma	monarchija
Istorija
- Įkūrimas	1285 m., 1285
- Pasikeičia dinastija	1403 m.

Istorija

Prielaidos sultonatui atsirasti susiformavo klestint prekybiniams karavanų keliams, jungusiems berberų krantą (šiaurinė Somalio pakrantė) su Etiopijos plynaukšte. Svarbiausi pajūrio miestai buvo Zeila ir Berbera.

Tikriausiai nuo gana ankstyvų laikų regione įsitvirtino islamas, atėjęs per minėtuosius uostus iš kitapus Adenos įlankos buvusio Jemeno. Ilgainiui vieta tapo naujosios religijos avanpostu prieš krikščioniškąją Etiopiją. XII a. pabaigoje dab. šiaurės Somalyje ir rytų bei pietų Etiopijoje buvo sukurti 8 musulmoniški sultonatai: Ševa, Arbabni, Davaras, Hadija, Šarka, Balė, Dara ir Ifatas. Pastarajame 1185 m. įsitvirtino vietinė Valašma dinastija.

Ankstyviausiais laikais prekybinius kelius kontroliavo Ševos sultonatas Avašo upės aukštupyje. Tačiau kadangi vienintelis Ifatas turėjo priėjimą prie jūros, jis turėjo ekonominį privalumą, be to, čia islamas tvirtinosi greičiausiai. 1278 m. Ifatas nukariavo Ševą ir tapo galingiausia musulmonų valstybe visame Afrikos rage.

Kadangi tuo metu krikščioniškoje Etiopijoje į valdžią atėjo nauja stipri Saliamonidų dinastija, ji išplėtė centrinę valdžią. 1332 m. jos imperatorius Amdė Sejonas sutriuškino Ifato armiją, paversdama sultonatą savo vasalu. Per visą XIV a. regione vyko musulmonų sukilimai. Etiopijai viešpataujant, Ifatą valdė jos statytiniai iš vietinės dinastijos. Vienas iš jų, Ali Sabiradinas, sukilo prieš krikščionių valdžią, tačiau jo sukilimas numalšintas. Toliau valdė jo brolis Ahmedas Ali, kuris noriai pripažino Etiopijos viešpatavimą regione.

1403 m. Etiopijos imperatorius Ješakas I nugalėjo ir nužudė paskutinįjį Ifato sultoną.^[1] Tai baigė sultonato egzistenciją. Tuo pačiu metu regione kilo naujas visuomenės sluoksnis, ir įvairūs valdžią turintys asmenys (pirkliai, kariai, dvasininkai) neretai siekdavo įsitvirtinti atskiruose regiono miestuose ar vietovėse. Svarbiausi tokie augantys miestai buvo Zeila, Berbera, Dekeras, Hararas, Hubatas. Tik po šimto metų Dekero mieste įsitvirtinusi dinastija (Adalio sultonatas) pilnai atkūrė musulmonų valdžią visame Ifato kontroliuojamame regione.

Sultonų sąrašas

Afrikos rago istorija
Somalio, Džibučio, Ogadeno
Berberų k.:	Benadirio k.:
Las Galio kultūra
Zeila, Malao, Mosilus	Aromata, Oponė, Sarapionas
Ifatas	Mogadišas
Adalis > Hararas	Adžuranas
Osmanai (Habešas)	Omanas
Varšangeliai, Dervišų v.	Madžertinai, Hobio, Geledi
Prancūzijos Somalis, Britų Somalis	Italijos Somalis, Etiopija
Džibutis, Somalis, Etiopija (Ogadenas)
Somalio karas:
Džibutis, Somalilandas	Puntalandas, Somalis

• Umar Dunyahuz 1185–1228;
• Ali „Baziwi“ Umar 1228 – ?, Umaro sūnus;
• Ḥaqquddīn Umar XIII a., Umaro sūnus;
• Ḥusein Umar XIII a., Umaro sūnus;
• Nasraddīn Umar XIII a., Umaro sūnus;
• Mansur Ali XIII a., Ali Umaro sūnus;
• Jamaladdīn ʿAli XIII a., Ali Umaro sūnus;
• Abūd Jamaladdīn XIII a., Džalamadino sūnus;
• Zubēr Abūd XIII a., Abudo sūnus;
• Layla Abūd XIV a., Abudo duktė;
• Ḥaqquddīn Naḥwi ? – 1328, Naḥwi Mansur sūnus, Mansur Umar anūkas;
• Sabiraddīn Maḥamed „Waqōyi“ Naḥwi 1328–1332, Naḥwi Mansur sūnus, pralaimėjo Etiopijos imperijai;
• Etiopijos vasalai:
  • Jamaladdīn Naḥwi 1332 – ?, Naḥwi Mansur sūnus;
  • Nasraddīn Naḥwi XIV a., Naḥwi Mansur sūnus;
  • „Qāt“ ʿAli Sabiraddīn Maḥamed XIV a., Sabiradino sūnus;
  • Aḥmed „Harbi Arēd“ ʿAli XIV a., Ali Sabiradino sūnus;
  • Ḥaqquddīn Aḥmed ? – 1374, Ahmedo Ali sūnus;
  • Saadaddīn Aḥmed 1374–1403.

Šaltiniai

1. J. Spencer Trimingham, Islam in Ethiopia (Oxford: Geoffrey Cumberlege for the University Press, 1952), p. 74