Honoraras

Honoraras (autoriaus atlyginimas, autoriaus honoraras) – vienos šalies (licenciato arba frančizės gavėjo) mokestis kitai šaliai, kuriai priklauso tam tikras turtas, už teisę tuo turtu nuolat naudotis. Honoraras paprastai mokamas kaip procentas nuo bendrųjų arba grynųjų pajamų, gautų naudojantis turtu, arba kaip fiksuota suma už parduotą vienetą, tačiau yra ir kitų apmokėjimo būdų bei priemonių.^{[1][2][3][4][5][6][7]}

Licencinė sutartis

Licencine sutartimi nustatomos sąlygos, kuriomis viena šalis kitai šaliai suteikia teisę naudoti išteklių arba nuosavybę, be išlygų arba taikant laikotarpio, veiklos, geografinės vietos, gaminio rūšies ir kt. apribojimus. Licencinės sutartys gali būti sudaromos teisės aktų nustatyta tvarka, ypač tais atvejais, kai valstybė yra turto savininkė, arba kaip individualios sutartys laikantis įprastų reikalavimų.

Knygų leidyba

Knygų leidyboje honorarą visada moka leidėjas, kuris ir nustato autoriaus honoraro dydį, išskyrus retus atvejus, kai autorius reikalauja didelio avanso arba didesnių honoraro išmokų. Dažniausiai leidėjas sumoka dalį honoraro avansu, kuris ir sudaro didžiąją dalį autoriaus galutinių pajamų, neskaitant papildomų išmokų už kiekvieną parduotą knygos egzempliorių. Jei mokant honorarą avansu atsiranda papildomų sąnaudų, jos išskaičiuojamos iš būsimų avansų arba išmokų už kiekvieną parduotą knygos egzempliorių. Autorius arba jo agentas ir leidėjas taip pat gali pasirašyti autorinę sutartį. Autorius turi atsižvelgti į daugybę rizikos veiksnių: knygos pardavimo kainą (nurodytą ant viršelio), mažmeninę kainą, grynąją kainą, pardavimų nuolaidas, didmeninę prekybą POD (liet. leidyba pagal poreikį, angl. print on demand) platformoje, sutarties sąlygas, leidėjo apskaitos auditą nustačius finansinius pažeidimus ir pan., tačiau visu tuo gali pasirūpinti ir agentas.

Grynųjų pajamų metodas

Per XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį pasikeitė honorarų apskaičiavimo tvarka, nes ėmė kurtis vis daugiau tinklinių knygynų, kurie pradėjo iš leidėjų reikalauti nuolaidų. Dėl šios priežasties leidėjai buvo linkę mokėti honorarus nuo grynųjų pajamų vietoje procento nuo knygos pardavimo kainos (nurodytos ant viršelio). 1984 m. rašytojų ir menininkų metraštyje teigiama, kad įsigaliojus naujai tvarkai atitinkamai keisis (didės) ir honoraro suma ir kad toks susitarimas nėra nepalankus rašytojams.^[8] Vis dėlto, nepaisant šio užtikrinimo, 1991 m. Frederikas Nolanas – rašytojas, anksčiau dirbęs vadovu leidybos srityje – paaiškino, jog nuo grynųjų pajamų mokami honorarai dažniau yra naudingesni leidėjams nei autoriams:

Logiška, jog leidėjas nori mokėti autoriui priklausomai nuo gauto pelno, tačiau tai tikrai nėra naudinga autoriui. Pavyzdžiui, gaudamas 10 % honorarą už kiekvieną 10 000 tiražu išleistą 20 dolerių kainuojančią knygą, jis uždirbtų 20 000 dolerių. Toks pat skaičius knygų, parduotų su 55 % nuolaida, uždirbs leidėjui 90 000 dolerių, tačiau autoriaus honoraras nuo šios sumos sieks tik 9 000 dolerių. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidėjai teikia pirmenybę grynųjų pajamų metodui sudarydami sutartis. Dar viena iš daugelio priežasčių, kodėl tokios sutartys naudingesnės leidėjams, yra galimybė parduoti neįrištus knygų egzempliorius. Tarptautinė leidybos bendrovė gali ženkliai sumažinti spausdinimo sąnaudas, kai spausdinama knygą 10 000 tiražu, kaip prieš tai minėtame pavyzdyje, ji išspausdina dar 10 000 knygos kopijų (reikia pabrėžti, jog tik išspausdina knygos lapus, bet jų neįriša) ir gauna pelną pardavusi šias kopijas užsienio padaliniams arba pavaldžiosioms bendrovėms už savikainą arba net žemiau jos. Autoriui tenka 10 % nuo grynųjų pajamų, gautų už tokį sandorį. Užsienyje veikiančios pavaldžiosios bendrovės įriša lapus, sukuria knygą ir parduoda ją už visą kainą, o pelną pasidalija šią bendrovių grupę sudarančios leidyklos. Vienintelis pralaimėjusysis šioje situacijoje – autorius.[9] '

2003 m. du amerikiečių rašytojai Kenas Engleidas ir Patricija Simpson kreipėsi į teismą ir laimėjo bylą prieš „HarperCollins“ (JAV) dėl jų kūrinių pardavimo užsienio padaliniams neįprastai žemomis kainomis.

„HarperCollins“ iš esmės patys sau parduoda knygas žemesnėmis kainomis, nuo jų apskaičiuoja rašytojų honorarus, ir atsiriekia dalį pelno, kurį gauna užsienyje veikiantys padaliniai šias knygas perpardavę skaitytojams ir nemokėdami rašytojams jokio papildomo honoraro.[10] '

Prasidėjus šiai bylai buvo iškeltas grupinis ieškinys ir perskaičiuoti tūkstančių rašytojų, pasirašiusių sutartis su „HarperCollins“ laikotarpiu nuo 1993 m. lapkričio iki 1999 m. birželio, honorarai.^[11]

Muzika

Skirtingai nuo kitų intelektinės nuosavybės formų, muzikos kūrėjų honorarai glaudžiai susiję su konkrečiu asmeniu – kompozitoriumi (partitūra), dainų kūrėju (dainos tekstas) ar miuziklų kūrėju – jie turi išskirtines autoriaus teises į sukurtą muzikos kūrinį ir gali patys, be kitų bendrovių, suteikti autoriaus teises į kūrinio atlikimą. Įrašų bendrovei ir atlikėjui sukūrus muzikos garso įrašą pasirašoma kitos rūšies autorinė sutartis ir mokamas honoraras nuo parduotų įrašų skaičiaus ir už kūrinio platinimą skaitmeniniu formatu (priklausomai nuo konkrečios šalies įstatymų).

Pirminiam autoriaus teisių turėtojui savaime suteikiamos šios penkios išskirtinės teisės:

• kurti spausdintines arba garsines muzikos kūrinio kopijas;
• viešai platinti muzikos kūrinį siekiant pelno;
• viešai atlikti muzikos kūrinį gyvai arba pagal fonogramą;
• sukurti naują muzikos kūrinį įtraukiant elementus iš originalios kūrinio versijos;
• rodyti muzikos kūrinį (netinka šiame kontekste).

Jei to paties kūrinio muziką ir tekstą kuria skirtingi žmonės, kiekvienam iš jų suteikiamos atitinkamos autoriaus teisės. Dėl įvairių išimtinių atvejų atsirado tik muzikos pramonėje vartojama profesinė terminija. Išskiriamos keturios honorarų rūšys:

• honorarai už spausdintinę muziką;
• honorarai už mechaniškai atgamintą, t. y. į garsajuostę arba kompaktinį diską įrašytą, muzikos kūrinį;
• honorarai už kūrinio atlikimą – kai atlikėjai arba muzikos grupės scenoje arba televizijoje atlieka kūrinį grodami arba dainuodami;
• honorarai už sinchronizaciją – kai muzikos partitūra naudojama arba pritaikoma kino filmams, televizijos reklamoms ir t. t.

Jungtinė Karalystė ir Europa

Jungtinėje Karalystėje honorarus, skirtus kompozitoriams, dainų tekstų kūrėjams, kompaktinių diskų ir kitų skaitmeninių laikmenų leidėjams, renka (ir skiria) MCPS, (angl. Mechanical-Copyright Protection Society) kartu su PRS (angl. Performing Rights Society). MCPS – tai ne pelno siekianti organizacija, kurios veikla finansuojama iš komisinių, kuriuos ji renka nuo visų gautų pajamų. Toliau pateiktos pagrindinės licencijas ir mechaninio atgaminimo teises administruojančios organizacijos Europoje:

• Prancūzijoje – SACEM (pranc. Société des Auteurs, Compositeurs et Editeurs de Musique);^[12]
• Vokietijoje – GEMA (vok. Gesellschaft für musikalische Aufführungs- und mechanische Vervielfältigungsrechte);^[13]
• Italijoje – SCF.^[14]

Nuorodos

• SACEM svetainė
• GEMA svetainė
• SCF svetainė
• PRS svetainė

Kiti straipsniai

• Patentas | Prekės ženklas | Frančizė;
• Autorių teisės | Intelektinė nuosavybė.

Šaltiniai

1. Tax and Intellectual Property – April 2004 Allens Arthur Robinson. Tikrinta 2007 m. rugsėjo 13 d.
2. Royalty (definition) law.com. Tikrinta 2007 m. rugsėjo 13 d.
3. United Nations Industrial Development Organization (1996). Manual on Technology Transfer Negotiation. Vienna: United Nations Industrial Development Organization. ISBN 92-1-106302-7.
4. Guidelines for Evaluation of Transfer of Technology Agreements, United Nations, New York, 1979
5. Licensing Guide for Developing Countries: A Guide on the Legal Aspects of the Negotiation and Preparation of Industrial Property Licenses and Technology Transfer Agreements Appropriate to the Needs of Developing Countries. Geneva: World Intellectual Property Organization. 1977. ISBN 92-805-0395-2.
6. UNIDO International Workshop on Technology Transfer Negotiation and Plant Level Technology Needs Assessment, 1999 m. gruodžio 7-8 d., New Delhi.
7. Dave Tyrrell. Intellectual Property & Licensing Archyvuota kopija 2019-03-23 iš Wayback Machine projekto.. Vertex. Tikrinta 2007 m. rugsėjo 14 d.
8. The Writers and Artists Yearbook, 1984, p.422
9. „Malcolm v. Oxford: Fred Nolan“. www.akmedea.com.
10. „Casetext“. casetext.com.
11. „Englade & Simpson vs. HarperCollins“. www.akmedea.com.
12. Thorne, Michelle (2008 m. lapkričio 21 d.). „Improbable Match: CC And Collecting Societies In Europe“. Creative Commons. Suarchyvuotas originalas 2012-03-26. Nuoroda tikrinta 2011 m. gruodžio 12 d..
13. O'Brien, Kevin J. (2009 m. balandžio 2 d.). „Royalty Dispute Stops Music Videos in Germany“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2011 m. gruodžio 12 d..
14. Archyvuota kopija 2007-10-13 iš Wayback Machine projekto.