From Wikipedia, the free encyclopedia
Gvadalupė, Gvadalupės Mergelė (isp. Virgen de Guadalupe) – tai XVI amžiaus Marijos paveikslas, esantis Gvadalupės bazilikoje šiaurės Meksiko mieste. Tai pats populiariausias Meksikos katalikų atvaizdas, tapęs Meksikos religiniu ir kultūriniu simboliu.[reikalingas šaltinis] Gvadalupės Mergelės bazilika yra lankomiausia pasaulyje katalikų šventovė ir trečia pagal lankomumą iš visų pasaulio šventų vietų (2012 m. duomenimis).[1][2]
 |
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Visgi šis Marijos apsireiškimas ir paveikslas sulaukė daug prieštaringų nuomonių. Netgi daugelis dvasininkų tam tikru metu dėl įvairių priežasčių (daugiausia dėl įtarimo sinkretizmu bei kitų paveikslo kilmės versijų) priešinosi pamaldumui į Gvadalupės Mergelę Mariją. 1999 m. buvęs Gvadalupės bazilikos kuratorius monsinjoras Guillermo Schulemburg laiške Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijai abejojo Chuano Diego istoriškumu ir prieštaravo planams jį paskelbti šventuoju, pavadindamas jį veikiau "simboliu, o ne realybe" ir kad jo kanonizacija būtų "kulto pripažinimas, o ne fizinio, realaus asmens egzistavimo pripažinimas."[3]
2002 m. liepos 31 d. Vatikanas po atlikto tyrimo pripažino Chuaną Diegą istorine asmenybe ir paskelbė jį šventuoju.
Pasak religinių pasakojimų 1531 m. tarp gruodžio 9 ir 12 d. Meksiko miesto pakraštyje indėnui Chuanui Diegui (Juan Diego) Cuauhtlatoatzin (1474–1548) keturis kartus pasirodė graži moteris, kuri prisistatė esanti „Marija, vienintelio tikro Dievo motina“. Ji įpareigojo Chuaną Diegą paprašyti vietos vyskupo, kad šio pasirodymo vietoje būtų pastatyta koplyčia. Tai vyskupui sukėlė abejonių ir jis pareikalavo ženklo. Tuomet indėnas atnešė savo apsiaustą su viduryje žiemos surinktomis žydinčiomis gėlėmis, ant kurio buvo atsiradęs Marijos paveikslas, teigdamas, kad tai ženklas, kurį Marija siunčia vyskupui, ir taip jį įtikino. Kitas ženklas buvo Chuano Diego sunkiai sirgusio dėdės pagijimas tuo metu, kai jis savo namuose matė jam pasirodžiusią Mergelę, kuri pasivadino Gvadalupės Marijos vardu.[4] Iš pradžių pasirodymo vietoje buvo pastatyta koplyčia, o 1709 m. bazilika, kuri vėliau perstatyta į muziejų. 1974 m. pašventinta nauja Gvadalupės Mergelės bazilika.
Katalikų Bažnyčia švenčia Gvadalupės Mergelės Marijos šventę gruodžio 12 d., o šv. Chuaną Diegą, kuriam Marija apsireiškė, mini gruodžio 9 d. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje Chuaną Diegą vadina Jonu Didaku („Diego“ kilo iš graikiško žodžio „Didachė“[5]).
1521 m. ispanai užkariavo actekų imperiją. Nors oficialiai actekų valstybinė religija, kuri apėmė ir kasdienes žmonių aukas, nebebuvo praktikuojama, tik nedidelė gyventojų dalis tapo krikščionimis, iš dalies dėl to, kad užkariautojų žiaurumas buvo siejamas ir su jų religija. Pranciškonų misionierius ir istorikas Toribio de Benavente laiške imperatoriui Karoliui V aprašo varganą actekų padėtį po užkariavimo: karo sukeltas nepriteklius, administratorių priespauda, aukšti mokesčiai, priverstinis darbas aukso kasyklose, Meksiko miesto statymo kaštai ant Tenočtitlano griuvėsių, įvairios vergystės formos ir iš atvykėlių patiriamas smurtas[6]. Susiformavus Gvadalupės Mergelės kultui, iš dalies dėl sinkretizmo ir dėl to, kad ispanai vesdavo vietines merginas, krikščionių indėnų tarpe žymiai padaugėjo. Toribio de Benavente savo raštuose 1541 m. teigė, kad apie 9 milijonus actekų tapo krikščionimis.[7][8]
Išsamiausiai Gvadalupės Marijos apsireiškimas Meksikoje aprašytas Nican Mopohua (tai reiškia "Čia pasakojama") rankraštyje nahuatlių kalba, parašytame 1556 m., bet pirmą kartą išspausdintame tik 1649 m. Meksike.
Pagal "Nican Mopohua" tekstą 1531 m. gruodžio 9 d. šeštadienio rytą, auštant, indėnas Chuanas Diegas keliavo pro Tepejako kalną. Jis pamatė skaisčioje šviesoje stovinčią jauną merginą, kuri jam tarė vietine actekų nahuatlių kalba kalba: „Žinok, tikrai žinok, mano brangiausias mažiausias sūnau, Chuanai Diegai, aš esu visuomet tobulai Mergelė Marija, vienintelio didžiojo tiesos Dievo, kuris teikia gyvybę, žmonių Kūrėjo, kuriam priklauso visa, kas yra aplink mus ir mus liečia, arba yra labai arti mūsų, dangaus ir žemės Viešpaties ir Savininko, Motina. Aš labai noriu, kad jie čia pastatytų mano mažą šventą namą, kuriame aš parodysiu Jį, išaukštinsiu Jį, padarysiu jį aiškiai matomą: aš duosiu Jį žmonėms visoje mano pačios meilėje, mano užjaučiančiame žvilgsnyje, mano pagalboje, mano išgelbėjime. Nes aš iš tiesų esu jūsų gailestingoji motina, tavo ir visų žmonių, kurie gyvena šiame krašte, bei visų kitų skirtingos kilmės žmonių, mane mylinčių, tų, kurie šaukiasi manęs, kurie ieško manęs, kurie manimi pasitiki. […] Kad pasiektume tai, eik į Meksiko vyskupo rezidenciją. Pasakyk jam, kad tave siunčiu, taip, kad galėtum jam atskleisti, kaip labai aš trokštu, kad jis pastatytų man čia namą, įkurtų šventovę man čia, lygumoje. Pasakysi jam viską: visa, ką matei ir kuo stebėjaisi, ir ką girdėjai. Ir būk tikras, kad aš tai labai vertinsiu ir atlyginsiu už tai, kad dėl to praturtinsiu tave ir pagerbsiu. […] Eik ir daryk visa, ką gali.“[9]
Nuėjęs pas vyskupą Juan de Zumárraga ir šiaip taip sulaukęs priėmimo Chuanas Diegas papasakojo jam apie įvykusį apsireiškimą. Tačiau vyskupas juo nepatikėjo ir išsiuntė lauk. Tą pačią dieną Chuanas sugrįžo prie kalno. Ten jam vėl pasirodė Mergelė Marija, kurios jis prašė siųsti vietoj jo ką nors kitą, kilmingesnį. Bet Marija jį antrą kartą siuntė pas vyskupą.
Taigi kitą dieną Chuanas Diegas sugrįžo pas vyskupą, kuris ir vėl nepatikėjo, bet paprašė ženklo. Chuanas trečią kartą sugrįžo prie kalno. Mergelė Marija jam dar kartą pasirodė ir, paprašiusi sugrįžti sekančią dieną, pažadėjo ženklą.
Visgi sekančią dieną, pirmadienį, Chuanas Diegas neatėjo į susitikimą su Mergele, nes vienas jo dėdė sunkiai susirgo. Gruodžio 12-tąją, antradienį, dar neišaušus Chuanas išėjo ieškoti kunigo, tačiau kelyje sutiko Mergelę Mariją, kuria jam nurodė užlipti ant kalno ir nuskinti gėlių, kaip ženklą vyskupui. Chuanas Diegas nunešė į savo apsiaustą įvyniotas gėles, kurios niekad neaugo ant Tepejako kalno vidury žiemos. Pagaliau priimtas pas vyskupą Chuanas Diegas papasakojo jam apie savo pokalbį su Mergele Marija ir atvėrė savo apsiaustą, kad parodytų gėles. Tą akimirką ant apsiausto medžiagos atsirado Mergelės Marijos paveikslas. Tuo tarpu Chuanas, atlikęs savo misiją, sugrįžo pas savo dėdę. Šis papasakojo, kad jam pasirodė ir jį pagydė toji, kuri liepė jam viską papasakoti vyskupui, kad jis teisingai pavadintų jos paveikslą: „Tobula mergelė, šventoji Gvadalupės Marija“.[10]
1533 m. Mergelės Marijos prašymu pastatyta pirmoji šventovė. Chuanas Diegas visą likusį gyvenimą gyveno kaip atsiskyrėlis mažoje trobelėje šalia šventovės, kurioje buvo išstatytas stebuklingasis apsiaustas. Jis rūpinosi šventove ir sutikdavo piligrimus.[11][12]
1888 m. garsus meksikiečių istorikas Joaquín Garcia lcazbalceta rašė, jog neturima šaltinių iš XVI a., kurie įrodytų Gvadalupės apsireiškimų istoriškumą[13]. Tačiau šiandien iš XVI amžiaus turima bent 19 dokumentų ispanų kalba, 21 actekų dokumentas, dauguma jų buvo parašyti nahuatlių kalba, bei 8 dokumentus iš maišytos rasės indėnų-europiečių šaltinių.
Pats seniausias šaltinis – tai „1548-ųjų (arba Escalada) Kodeksas“, rastas 1995 m. vienoje privačioje kolekcijoje . Jame yra apsireiškimų ir Chuano Diego iliustracija, keletas įrašų nahuatlių kalba, Chuano Diego indėniško vardo ir jo mirties datos 1548 m. paminėjimas. Šis dokumentas pasirašytas meksikiečių istoriko Antonio Valeriano (1520-1605) ir ispanų istoriko Bernardino de Sahagun OFM (1500-1590). Kai kurie autoriai abejoja šio dokumento autentiškumu.[14] Iki 1548-ųjų žinia apie apsireiškimą sklido žodžiu, kaip buvo įprasta actekų kultūroje.
1551–1556 m. Antonio Valeriano parašė „Nican Mopohua“ (tai reiškia „Čia pasakojama“) pasakojimą su išsamiomis Gvadalupės Marijos apsireiškimo Meksike 1531 m. gruodžio 9-12 d. detalėmis. 16 puslapių apimties Nican Mopohua rankraštis saugomas New York Viešojoje bibliotekoje nuo 1880 m. Dauguma istorikų sutinka, kad jis parašytas 1556 m.[15][16][17] Poetiniu ir literatūriniu požiūriu jis laikomas šedevru.[18] Jo autorius buvo išsilavinęs Amerikos indėnas, rašęs lotyniškais rašmenimis, bet actekų nahuatlių kalbos garsais.[19]
"Nican Mopohua" tekstas buvo pirmą kartą publikuotas tik 1649 m. kaip Luis Laso de la Vega parašyto religinio traktato Huei tlamahuiçoltica (tai reiškia "Didysis įvykis") dalis. Metais anksčiau, 1648 m. Gvadalupės Marijos apsireiškimai ir paveikslas paminėti Europoje išleistame Miguel Sánchez veikale ispanų k. Imagen de la Virgen Maria, Madre de Dios de Guadalupe.
Rengiantis Chuano Diego kanonizacijai, 1999 m. buvęs Gvadalupės bazilikos abatas William Schulenburg pavadino Chuaną Diegą „mitiniu personažu“. Tuomet Vatikane buvo sudaryta 30 mokslininkų iš įvairių šalių komisija, kuri patvirtino, kad Chuanas Diegas buvo istorinė asmenybė. Tarp jų naudotų šaltinių buvo 27 senovės indėnų dokumentai. Viename iš jų – Eskalados kodekse – buvo pateiktas Chuano Didako gimtasis vardas ir mirties liudijimas.[20]
Po Actekų imperijos nukariavimo 1519-1521 m. ispanai sugriovė deivės motinos Tonantzin šventyklą ant Tepejako kalno už Meksiko miesto. Vėliau toje vietoje buvo pastatyta koplyčia, dedikuota Mergelei Marijai. Naujai atsivertę indėnai iš toli ateidavo į tą vietą melstis, dažnai kreipdamiesi į Mergelę Mariją Tonantzin vardu.[21]
Actekų mitologijoje ir tarp šiuolaikinių Nahua indėnų "Tonantzin" reiškia "Mūsų garbingoji motina". Šis titulas buvo pridedamas kreipiantis į visas moteriškas dievybes, pavyzdžiui, Motiną Žemę.[22]
Turimi rašytiniai šaltiniai leidžia numanyti, kad XVI a. Meksike katalikų dvasininkija buvo pasidalijusi kulto prie Gvadalupės Marijos paveikslo atžvilgiu: pranciškonai, kurie prižiūrėjo Tepejako šventovę, kurioje buvo Gvadalupės Marijos paveikslas, šiam kultui stipriai priešinosi, tuo tarpu domininkonai jį palaikė.[23]
Pagrindinis kulto skatintojas buvo Meksiko arkivyskupo pranciškono Juan de Zumárraga įpėdinis domininkonas Alonso de Montúfar. 1556 m. pamoksle jis gyrė liaudies pamaldumą "Gvadalupės Mergelei", turėdamas minty paveikslą ant Chuano Diego tilmos, saugomos Tepejako Mergelės Marijos koplyčioje, kurioje, pasak jo, buvo įvykę stebuklų. Po kelių dienų pranciškonas Francisco de Bustamante, vietos pranciškonų vyresnysis, pasakė pamokslą, smerkiantį Gvadalupės Mergelės paveikslo kultą. Jis išreiškė susirūpinimą, kad vyskupas skatina prietaringą požiūrį į paveikslą: "Pamaldumas koplyčioje ... kuriam jie davė Gvadalupės vardą, buvo žalingas indėnams, nes jie tikėjo, kad pats paveikslas daro stebuklus, priešingai tam, ko mokė broliai pranciškonai. Ir daugelis (indėnų) nusivildavo, kada paveikslas nepadarydavo stebuklo."[24]
Dauguma šiuolaikinių katalikų autorių Gvadalupės Marijos paveiksle įžvelgia ne tiek sinkretizmo grėsmę, kiek tobulą įkultūrintos evangelizacijos pavyzdį.[25]
Šios teorijos šalininkai teigia, kad paveikslas negalėjo atsirasti Meksikoje, nes jis išliko pernelyg ilgai. Vietinių gyventojų drabužiai buvo gaminami iš kaktuso siūlų audinio, išsilaikydavusio ne ilgiau kaip dešimtmetį. Todėl audinys turėtų būti iš Europos lino arba medvilnės. Kai kurie šaltiniai mini prof. Chiment ir Jose Sol Rosales tyrimus, kurių duomenimis paveikslo audinys galėjo būti pagamintas iš kanapių pluošto, kuris yra vienas tvirčiausių audinių.[26][27] Tačiau tai prieštarauja kitiems Gvadalupės paveikslo audinio tyrimams: 1946 m. dr. Orozco ir 1975 m. Ernesto Sodi Pallares nustatė, kad audinys pagamintas iš agavos (konkrečiai Agave popotule Zacc) siūlų.[28]
Pagal šią teoriją, katalikų dvasininkai sukūrė Gvadalupės Mergelės kultą sukrikščionindami actekų deivę Tonantzin, kuri anksčiau buvo garbinama ant Tepejako kalno, kur vėliau ir pastatyta Gvadalupės Marijos šventovė. Prancūzų istorikas Jacques Lafaye teigia: "... kaip krikščionys statė savo šventoves ant pagoniškų šventyklų griuvėsių ir kolonų, taip jie dažnai skolindavosi pagoniškus papročius savo kulto reikmėms."[29]
Gvadalupė – tai ispaniškas vardas, juo pradžioje vadinta Ispanijoje esanti upė. Šis žodis turbūt kilo iš arabų kalbos ir reiškia „upės vaga“, „upės kanalas“. Katalikų teologai aiškina šį vardą palygindami Marijos vaidmenį išganymo plane su upės vaga, kuri nukreipia gyvąjį vandenį, simbolizuojantį Dievo malonę, link žmonių, o žmones veda pas savo Sūnų – Gyvojo vandens šaltinį.[30]
Su ta upe ir miesteliu Ispanijoje susijęs XIV a. Marijos apsireiškimas. Pasak vietinių legendų, kartą vieno piemens, vardu Gil Cordero, karvė išklydo iš bandos, tad jis leidosi jos ieškoti. Pagaliau po 3 dienų ją rado gulinčią miško laukymėje. Tuo metu jam pasirodė Švč. Mergelė Marija ir pasakė, kad toje vietoje, kur gulėjo jo karvė, buvo paslėpta šv. Luko Evangelisto padaryta jos medinė statulėlė. Ji prašė apie tai pasakyti miestelio kunigams ir kad jie pastatytų toje vietoje mažą šventovę, kurioje taip pat būtų rūpinamasi vargšais. Nuo tada Marija ten buvo žinoma kaip Gvadalupės Dievo Motina iš Ekstremadūros (Ispanijos regiono).[reikalingas šaltinis] Ispanijos karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė buvo įpratę lankyti tą šventovę, netgi ten buvo pasistatę rezidenciją, iš kurios pasirašė dekretą finansuoti Kristupo Kolumbo kelionę, kurioje jis atrado Ameriką.
Kadangi Meksikos Gvadalupės Marija paveiksle pasirodė kaip turinti maišytos rasės – actekų ir ispanų – veido bruožų[31], tai ir jos pasivadinimas Gvadalupe galėjo reikšti, kad ji atėjo ne tik pas indėnus, bet taip pat pas ispanus. Indėnus ji skatino pasitikėti krikščionybe, o ispanus skatino gerbti indėnų orumą, kuriems ji atstovavo, paveiksle persiimdama ne tik jų veido bruožais, bet ir tos kultūros simboliais. Amerikoje ispanai elgėsi labai žiauriai, jie žudė, kankino ir įkalindavo vietinius indėnus. Toks jų elgesys buvo visiškai užkirtęs kelią to Naujojo Pasaulio evangelizacijai.
Gvadalupės Mergelės paveikslas glaudžiai siejasi su Naujojo Testamento Apreiškimo knygos 12-tuoju skyriumi: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia. […] Moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę“ (Apr 12,1-2.14).[32]
1970 m. Actekų civilizacijos ekspertas Mario Rojas atskleidė, jog Gvadalupės paveikslas taip pat yra Vidurio Amerikos kodas, pilnas simbolių iš Nahuatl kultūros; viskas jame turi prasmę:[33]
Akys, žvelgiančios žemyn, atskleidžia Marijos nuolankumą, tai, kad ji nėra deivė. Indėnų dievai niekad nežiūrėdavo žemyn, o tik tiesiai.
Mergelės veidas ir plaukai tamsios spalvos, maišytos rasės žmonių veido bruožų, būdingų actekų moterų ir ispanų bendriems palikuonims.[34]
Tiesūs plaukai indėnams reiškia, kad Marija yra skaisti mergelė, nes ištekėjusių moterų plaukai būdavo supinti.[35]
Marijos rankos sudėtos maldai, tačiau indėnišku aukojimo būdu. Tai dar vienas patvirtinimas, kad ji nėra deivė.[36]
Jos apsiausto spalva (mėlynai žalia turkio arba žalsva nefrito, kuris buvo laikomas vertingesniu už auksą; šios spalvos buvo rezervuotos dievams ir karaliams) atskleidžia jos karališkumą. Ši spalva taip pat simbolizuoja dangų.
Žvaigždės ant apsiausto simbolizavo naujos eros ir civilizacijos pradžią.[37]
Tamsiai violetinę juostą aplink juosmenį actekų kultūroje moteris nešiodavo, kuomet būdavo nėščia.[38]
Šviesiai rožinė Marijos tunikos spalva simbolizuoja aušrą, reiškiančią, kad Mergelė savo apsireiškimu skelbia jos sūnaus, kuris nugalės blogio tamsą, gimimą. Ši spalva taip pat simbolizuoja žemę.
Auksu apsupta sagė su kryželiu ant tunikos po kaklu yra šventumo simbolis.[39]
Keturlapis jazminas, arba saulės gėlė, pavaizduota tik kartą ant Marijos tunikos virš įsčių, simbolizuoja Dievą Marijos įsčiose. Keturi žiedlapiai reiškia keturias pasaulio šalis ir kosmoso centrą. Meksikiečiams tai buvo pats svarbiausias dalykas, tarsi ji sakytų: aš nešu Dievą-vaikelį.[40]
Ant tunikos yra dar devynios gėlės, visos panašios, bet skirtingos. Vietiniai žmonės išreikšdavo tiesą kaip „gėlę ir giesmę“. Taigi šios gėlės simbolizuoja tikrą tiesą, kylančią iš dangaus, nes tų gėlių šaknys kyla iš Marijos apsiausto, nusagstyto žvaigždėmis. Gėlės žiedo forma primena hieroglifą, reiškiantį „kalnas“. Kalnas vietiniams žmonėms simbolizavo šventovę ir buvo aukščiausias taškas, kuriame žmogus susitinka su dievais. Apvertus šią gėlę ji tampa panaši į širdį su arterijomis, simbolizuojančią gyvybę. Dar daugiau, šios širdies viduje galima pastebėti veidą su akimis, nosimi ir burna. Veidas širdyje – tai išminties, sugebėjimo mylėti, simbolis. Be to, krikščionims tai primena Dievo pažadą išimti akmeninę ir duoti kūninę, jautrią širdį (plg. Ez 11,19-20)[41] per tikėjimą į Jėzų Kristų.[42]
Aplink Mergelę pavaizduotas debesis ir rūkas indėnams reiškė, kad ji ateina iš aukščiau ir yra ne iš šio pasaulio.[43]
Saulės spinduliai Marijai už nugaros reiškia ir tai, kad ji „apsisiautusi saule“ (plg. Apr 12,1), t. y. spinduliai sklinda iš Dievo jos įsčiose, ir tai, kad ji sukelia saulės užtemimą – esantysis joje yra galingesnis už saulės ir mėnulio dievus.[44]
Mėnulio centras, ant kurio stovi Marija, simbolizuoja patį Meksiko miestą (etimologiškai „Mexico“ reiškia „mėnulio centre, bamboje“). Be to, Marija pamina po kojomis tamsaus mėnulio, nakties dievą.[45][46]
Angelas indėnų kultūroje buvo vaizduojamas su erelio sparnais ir laikomas kūriniu, galinčiu labiausiai priartėti prie dievų, tarpininku. Be to, jis suprantamas kaip atnešantis naująją erą. Šis angelas erelio sparnais gali simbolizuoti ir Chuaną Diegą, kurio gimtasis vardas Cuauhtlatoatzin reiškia kalbantis erelis. Be to, jis buvo pakrikštytas Chuano - apaštalo Jono, parašiusio ir minėtą Apreiškimo knygą - vardu, kurio simbolis krikščioniškoje tradicijoje taip pat yra erelis.[47][48]
.JPG)
1533 m. apsireiškimo vietoje buvo pastatyta pirmoji šventovė - "Indėnų koplyčia", kurioje buvo patalpintas Gvadalupės Mergelės paveikslas. Šalia šios koplyčios su vyskupo leidimu apsigyveno Chuanas Diegas, iki savo mirties rūpinęsis koplyčia ir priiminėjęs atvykstančius piligrimus.
1666 m. buvo pastatyta kolonijinė bažnyčia, pavadinta Cerrito (isp. "mažoji kalva"), kur, pasak Nican Mopohua pasakojimo, žiemą buvo išaugusios rožės.
1709 m. šalia Tepejako kalvos pastatyta daug didesnė barokinio stiliaus šventovė su trimis navomis, kupolu ir keturiais išoriniais bokštais. Šiuo metu ji perdaryta į muziejų.
1976 m. atidaryta dabartinė Gvadalupės bazilika, galinti sutaplinti 12 000 piligrimų, kurioje šiuo metu laikomas Gvadalupės Marijos paveikslas. Kasdien ją aplanko maždaug 20 000 lankytojų.[49]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
