Grigalius VII

Grigalius VII (apie 1020 m. Sovana, Italija – 1085 m. gegužės 25 d.) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1073 m. balandžio 22 d. iki mirties. Tikrasis vardas Hildebrandas Bonizi arba Ildebrando Aldobrandeschi di Soana.

Šis straipsnis apie Popiežių Grigalių VII. Apie kitus popiežius vardu Grigalius skaitykite straipsnyje Popiežius Grigalius. Apie asmenis, turinčius vardą Grigalius skaitykite straipsnyje Grigalius.

Grigalius VII lot. Gregorio VII
157-asis Popiežius
Gimimo vardas	it. Ildebrando Aldobrandeschi di Soana arba it. Hildebrand Bonizi
Gimė	1020 m. Sovana, Italija
Mirė	1085 m. gegužės 25 d. (~65 metai)
Palaidotas (-a)	Salerno katedra
Tautybė	italas
Popiežiaus herbas
157-asis Popiežius
Išrinktas	1073 m. balandžio 22 d.
Baigė	1085 m. gegužės 25 d.
Pirmtakas	Popiežius Aleksandras II
Įpėdinis	Viktoras III
Vikiteka	Grigalius VII

Vienas žymiausių popiežių reformatorių, geriausiai žinomas dėl savo vaidmens kovoje prieš Šventosios Romos imperijos imperatorių Henriką IV. 1584 m. popiežiaus Grigaliaus XIII beatifikuotas, 1728 m. popiežiaus Benedikto XIII 1606 m. paskelbtas Šventuoju, šventė – gegužės 25 d.

Biografija

Gimė mažame Toskanos Groseto provincijos miestelyje Sovanoje, žemvaldžių šeimoje, priklausiusioje kilmingai Aldobrandeči giminei. Jis buvo išsiųstas mokytis į Romą pas dėdę, šv. Marijos vienuolyno, stovėjusio ant Aventino kalvos, abatą. Ten tapo benediktinų vienuoliu.

Kai imperatorius Henrikas III 1047 m. nuvertė popiežių Grigalių VI ir ištrėmė jį į Kluni, Hildebrandas išvyko kartu su juo, buvo jo kapelionas. Gyvendamas Vokietijoje gavo gerą išsimokslinimą, turėjusį didelės įtakos jo tolesniam gyvenimui. Savo studijas jis tęsė Kelne, kol su popiežiumi Leonu IX 1049 m. grįžo į Romą, pradėjo dirbti Romos kurijoje, tapo subdiakonu bei Vatikano reikalų tvarkytoju. Jo darbo kurijoje metu popiežiais buvo Viktoras II, Steponas IX, Mikalojus II ir Aleksandras II.^[1]

Išrinktas popiežiumi įvykdė reformas, vadinamas grigališkosiomis. Reformų nuostatos išdėstytos 1075 m. dokumente Dictatus Papae, jomis tik popiežiui suteikta teisė karūnuoti imperatorių, skirti vyskupus, kurti vyskupijas, uždrausta simonija – bažnytinių pareigybių pirkimas ir prekyba šventomis relikvijomis. 1074 m. kovo 9 d. galutinai uždraustos dvasininkų santuokos, pasaulietinė investitūra, daugiau įgaliojimų suteikta nuncijui.

Grigaliaus VII kapas Salerno katedroje

Siekė, kad bažnytinėse apeigose, įskaitant ir Biblijos skaitymą, būtų vartojama tik lotynų kalba. Manyta, jog lotynų kalba sustiprins Moravijos ir Romos santykius.

Jis kovojo su imperatoriumi Henriku IV ir kitais reformų priešininkais, vedusiais dvasininkais, kunigaikščiais. Imp. Henrikas IV, netekęs įtakos Bažnyčiai, 1076 m. Vormse jį paskelbė neteisėtai išrinktu. Grigalius VII 1077 m. privertė Henriką IV atgailauti, bet šis 1080 m. su dalimi vokiečių vyskupų išrinko popiežiumi Ravennos arkivyskupą Vilbertą (antipopiežius Klemensas III) ir 1084 m. užėmė Romą. Grigalius VII pasitraukė į Salerną.

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Pirmtakas Popiežius Aleksandras II	Popiežius Grigalius VII 1073-1085	Įpėdinis Popiežius Viktoras III

Nuorodos

• Sąrašas:Popiežiai.

Šaltiniai

• Mansi, Gregorii VII registri sive epistolarum libri. Sacrorum Conciliorum nova et amplissima collectio. Florence, 1759.

Išnašos

1. Grigalius VII. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 161 psl.