From Wikipedia, the free encyclopedia
Grigalius VII (apie 1020 m. Sovana, Italija – 1085 m. gegužės 25 d.) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1073 m. balandžio 22 d. iki mirties. Tikrasis vardas Hildebrandas Bonizi arba Ildebrando Aldobrandeschi di Soana.
Grigalius VII lot. Gregorio VII | |
---|---|
157-asis Popiežius | |
Gimimo vardas | it. Ildebrando Aldobrandeschi di Soana arba it. Hildebrand Bonizi |
Gimė | 1020 m. Sovana, Italija |
Mirė | 1085 m. gegužės 25 d. (~65 metai) |
Palaidotas (-a) | Salerno katedra |
Tautybė | italas |
Popiežiaus herbas | |
157-asis Popiežius | |
Išrinktas | 1073 m. balandžio 22 d. |
Baigė | 1085 m. gegužės 25 d. |
Pirmtakas | Popiežius Aleksandras II |
Įpėdinis | Viktoras III |
Vikiteka | Grigalius VII |
Vienas žymiausių popiežių reformatorių, geriausiai žinomas dėl savo vaidmens kovoje prieš Šventosios Romos imperijos imperatorių Henriką IV. 1584 m. popiežiaus Grigaliaus XIII beatifikuotas, 1728 m. popiežiaus Benedikto XIII 1606 m. paskelbtas Šventuoju, šventė – gegužės 25 d.
Gimė mažame Toskanos Groseto provincijos miestelyje Sovanoje, žemvaldžių šeimoje, priklausiusioje kilmingai Aldobrandeči giminei. Jis buvo išsiųstas mokytis į Romą pas dėdę, šv. Marijos vienuolyno, stovėjusio ant Aventino kalvos, abatą. Ten tapo benediktinų vienuoliu.
Kai imperatorius Henrikas III 1047 m. nuvertė popiežių Grigalių VI ir ištrėmė jį į Kluni, Hildebrandas išvyko kartu su juo, buvo jo kapelionas. Gyvendamas Vokietijoje gavo gerą išsimokslinimą, turėjusį didelės įtakos jo tolesniam gyvenimui. Savo studijas jis tęsė Kelne, kol su popiežiumi Leonu IX 1049 m. grįžo į Romą, pradėjo dirbti Romos kurijoje, tapo subdiakonu bei Vatikano reikalų tvarkytoju. Jo darbo kurijoje metu popiežiais buvo Viktoras II, Steponas IX, Mikalojus II ir Aleksandras II.[1]
Išrinktas popiežiumi įvykdė reformas, vadinamas grigališkosiomis. Reformų nuostatos išdėstytos 1075 m. dokumente Dictatus Papae, jomis tik popiežiui suteikta teisė karūnuoti imperatorių, skirti vyskupus, kurti vyskupijas, uždrausta simonija – bažnytinių pareigybių pirkimas ir prekyba šventomis relikvijomis. 1074 m. kovo 9 d. galutinai uždraustos dvasininkų santuokos, pasaulietinė investitūra, daugiau įgaliojimų suteikta nuncijui.
Siekė, kad bažnytinėse apeigose, įskaitant ir Biblijos skaitymą, būtų vartojama tik lotynų kalba. Manyta, jog lotynų kalba sustiprins Moravijos ir Romos santykius.
Jis kovojo su imperatoriumi Henriku IV ir kitais reformų priešininkais, vedusiais dvasininkais, kunigaikščiais. Imp. Henrikas IV, netekęs įtakos Bažnyčiai, 1076 m. Vormse jį paskelbė neteisėtai išrinktu. Grigalius VII 1077 m. privertė Henriką IV atgailauti, bet šis 1080 m. su dalimi vokiečių vyskupų išrinko popiežiumi Ravennos arkivyskupą Vilbertą (antipopiežius Klemensas III) ir 1084 m. užėmė Romą. Grigalius VII pasitraukė į Salerną.
Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
---|---|---|
Pirmtakas Popiežius Aleksandras II |
Popiežius Grigalius VII 1073-1085 |
Įpėdinis Popiežius Viktoras III |
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.