Futa Toro imamatas

Futa Toro (fulbių kalba: Fuuta Tooro) – istorinė Afrikos valstybė, 1776–1877 m. egzistavusi dab. šiaurės Senegalo ir pietų Mauritanijos teritorijoje, to paties pavadinimo Futa Toro aukštumose.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Futa Tooro Futa Toro imamatas
Prancūzų įtakos sferoje nuo 1859 m.
← 1776 – 1877 →
Location of Futa Toro
Sostinė	Orefondė
Valdymo forma	Teokratija
almaami
1776–1804	Abd al-Kaderis
1875–1877	Abd al-Bubakaras
Era	Naujieji laikai
- Įkūrimas	1776 m., 1776
- Įjungimas į Prancūzijos koloniją	1877 m.

Ją sukūrė fulbių tauta, ir tai buvo viena fulbių džihado valstybių.

Istorija

Fulbiai tukulerai šiose vietose gyveno nuo senų laikų ir buvo sukūrę regione Tekrūro bei Denankės karalystes. Nuo XVI a. jų tradicinę kultūrą stipriai paveikė islamas, dėl ko susiformavo dabartinės fulbių vertybės ir kultūra. Denankės monarchai, nepaisydami stipraus islamo plitimo, išlaikė ir propagavo afrikietišką religiją, taip sukeldami įtampą tarp musulmoniškų ir pagoniškų krašto gyventojų.

XVII a. ši įtampa visame Senegambijos regione peraugo į fulbių džihadą, kurį propagavo radikaliai nusiteikę musulmonai. Jo kūrėjai buvo Futa Toro musulmonų mokslininkų klasė, vadinamieji torodbiai, įtakojami berberų musulmonų iš šiaurės. 1677 m. jie bandė įvykdyti perversmą Denankėje, bet jam nepavykus migravo į pietus. Čia, įsitvirtinę Bambuko ir kitose aukštumose, jie toliau vystė radikaliojo islamo idėjas.

Pačioje XVII a. pabaigoje džihadistai įkūrė musulmonišką teokratinę Bundu valstybę, o 1725 m. jie paėmė valdžią Futa Džalone toliau pietuose. Jų įtaka ilgainiui grįžo ir į Denankę, kur musulmonai, vadovaujami Suleimano Baalio 1769 m. pradėjo perversmą. 1776 m. jiems pavyko nuversti Denankės valdančiąją dinastiją, tačiau mirus Suleimanui, valdžią perėmė Abd al-Kaderis.

Futa Toras XIX a. vid.

Taip įkurta Futa Toro valstybė, kurios valdymas buvo tvarkomas teokratiniu principu. Valdovai titulavosi imamais, kurie fulbių kalba vadinosi almaami. Imamais galėjo tapti tik dviejų giminių, Lih ir Wan, atstovai. Jie buvo renkami įtakingų vietos vadų jaggorde, kurie sudarė pastovią rinkimų tarybą.

Nauja valstybė buvo agresyviai nusiteikusi kaimynių atžvilgiu, siekdama plėsti radikalųjį islamą. Ji nugalėjo musulmoniškas valstybes šiaurėje – Trarzą ir Brakną, kariavo su Kajoru ir Vaalo pietuose. Futa Toro dėka fulbių džihado idėjos plito tolyn į rytus, į Vakarų Sahelį.

Po pirmojo almaami mirties centrinė valdžia sumenko, galią įgijo vietiniai vadai. Imamas išlaikė nominalią valdžią tik šalies centre. Be to, XIX a. viduryje Futa Toro imamatas atsidūrė tarp dviejų augančių galybių – prancūzų vakaruose ir džihadistinės Tukulerų imperijos rytuose. Pastarosios grėsmė ir nuolatiniai siaubiamieji žygiai privertė Futa Toro vadus gerinti santykius su prancūzai ir ilgainiui tapti priklausomais nuo jų.

1857 m. prancūzai apgynė Futa Toro nuo Tukulerų imperijos valdovo Umaro Talio, bet tai reiškė prancūzų įsitvirtinimą šalyje. Tai buvo oficialiai padaryta 1860 m. sutartimi, kuria prancūzai ir Umaras Talis pasidalino Sahelį, Futa Torą pripažįstant pirmiesiems. Kuomet 1891 m. mirė paskutinis imamas Abd al-Bubakaris, prancūzai inkorporavo Futa Toro į Senegalo koloniją.

Imamai

• Abd al-Kediris (1776–1804)
• nežinomi valdovai (1804–1859)
• Mustafa (1859–1868)
• Ahmadu Sego (1868–1875)
• Abd al-Bubakaris (1875–1891), Senegalo kolonijoje 1877–1891

Senegambijos istoriniai regionai ir tautos
Regionai: Futa Toras (Tekrūras, Denankė, Futa Toras) | Džolofas (Vaalo, Kajoras, Baolis, Sinė, Salumas) | Bambukas (Bondu, Chaso) | Futa Džalonas (Futa Džalonas) | Kaabu | Romarongas (mende, Solimana, Koya, konai, limbai, kuranko) Pakrantė: volofai | sererai | džolai | bainukai | kerakai | mandžakai | bižogai | balantai | papeliai | biafai | nalu | landomai | bagai | susu | šerbrai