Filipas Petenas (pranc. Philippe Pétain, 1856 m. balandžio 24 d. – 1951 m. liepos 23 d.) – prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas.[1] Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jam suteiktas Prancūzijos maršalo vardas. 1940–1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu, jis vadovavo kolaboracionistiniam Prancūzijos Viši režimui. F. Petenas, kuriam 1940 m. buvo 84 metai, yra seniausias Prancūzijos valstybės vadovas.
| Philippe Pétain | |
|---|---|
| Prancūzijos valstybės vadovas | |
 | |
| F. Petenas 1941 m. | |
| Gimė | 1856 m. balandžio 24 d. Koši a la Turas, Prancūzija |
| Mirė | 1951 m. liepos 23 d. (95 metai) Jė sala, Prancūzija |
| Sutuoktinis (-ė) | Eugénie Hardon Pétain |
| Prancūzijos valstybės vadovas | |
| Kiti titulai | Prancūzijos maršalas |
| Ėjo pareigas | 1940 m. liepos 11 d. – 1944 m. rugpjūčio 20 d. |
| Ankstesnis | Albert Lebrun (Respublikos prezidentas) |
| Vėlesnis | Šarlis de Golis (GPRF vadovas) |
| Veikla | Karo ir valstybės veikėjas |
| Organizacijos |  Trečioji Respublika Viši režimas |
| Pareigos | Prancūzijos valstybės vadovas, ministras pirmininkas, karo ministras, kariuomenės vyriausiasis vadas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
 Vikiteka | Philippe Pétain |
Pirmojo pasaulinio karo metu F. Petenas vedė Prancūzijos kariuomenę į pergalę devynis mėnesius trukusiame Verdeno mūšyje.[2] Po nesėkmingo Nivelio puolimo ir vėlesnių maištų, F. Petenas buvo paskirtas vyriausiuoju vadu ir jam pavyko atkurti kariuomenės pasitikėjimą. Jis liko vadovauti iki karo pabaigos ir tapo nacionaliniu didvyriu.[2] 1925–1926 m. F. Petenas vadovavo jungtinei Prancūzijos ir Ispanijos kariuomenei Maroke per Rifų karą.[2] 1934 m. vasario–lapkričio mėnesiais ėjo karo ministro, 1939–1940 m. – ambasadoriaus Ispanijoje pareigas.[2] Tarpukariu F. Petenas buvo vadinamas „senuoju maršalu“ (le vieux Maréchal).
1940 m. birželį Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Prancūziją paskirtas vicepremjeru.[2] Artėjant neišvengiamam pralaimėjimui mūšyje dėl Prancūzijos ir ministrų kabinetui panorus prašyti paliaubų, 1940 m. birželio 16 d. ministras pirmininkas Polis Reno atsistatydino ir rekomendavo prezidentui Alberui Lebrenui, kad šis paskirtų Peteną į jo vietą. Kitą dieną Petenas tapo ministru pirmininku.[3] 1940 m. birželio 22 d. su nacistine Vokietija pasirašė Kompjeno paliaubas.[2] Tada vyriausybė trumpam persikėlė į Klermoną-Feraną, vėliau – į kurortinį Viši miestelį centrinėje Prancūzijoje. Vyriausybė balsavo už Trečiosios Prancūzijos Respublikos pakeitimą Viši Prancūzija – autoritariniu režimu, bendradarbiavusiu su Ašimi.[2][4] Vokietijai ir Italijai 1942 m. lapkritį okupavus ir nuginklavus Prancūziją, F. Peteno vyriausybė labai glaudžiai bendradarbiavo su nacistinės Vokietijos karine administracija.[4]
1944 m. rugpjūtį išlaisvinus Paryžių, F. Petenas nacių išvežtas į Vokietiją.[2] Po karo buvo teisiamas už išdavystę. Iš pradžių buvo nuteistas mirti, tačiau dėl amžiaus ir Pirmojo pasaulinio karo tarnybos bausmė (ministro pirmininko Š. de Golio sprendimu) pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.[2]
Šaltiniai
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
