Europos Sąjungos pilietybė – ES (Mastrichto) sutarties įvesta sąvoka, reiškianti, jog kiekvienas bet kurios ES valstybės narės pilietis kartu yra ir ES pilietis.
| Pilietybė |
| Kultūra |
| Demografija |
| Ekonomika |
| Švietimas |
| Plėtra |
| Istorija |
| Kalbos |
| Politikos sritys |
| ES teisė |
| ES institucijos |
Būtina sąlyga būti ES piliečiu yra turėti vienos iš šalių narių pilietybę. Tai nėra „klasikinė“ dvigubos pilietybės samprata. ES pilietybė yra kaip tam tikra viršnacionalinė pilietybė, papildanti valstybių narių pilietybę. ES pilietis turi pagrindines teises, neatsižvelgiant į tai, kurioje Europos Sąjungos šalyje narėje jis nuolat gyvena. Trečiųjų šalių piliečiams ES pilietybė yra prieinama tik gavus vienos ES valstybių pilietybę.
Pirmaisiais Bendrijų egzistavimo metais bendros pilietybės kūrimo galimybė nebuvo svarstoma. Romos sutartyje (pasirašyta 1957 m. kovo 25 d., o įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.) minimi Europos žmonės.
Sąjungos pilietybė buvo įvesta 1992 m. Mastrichto sutartimi. Ji yra įtraukta į EB sutarties antrąją dalį (17–22 straipsniai). ES pilietybė nepakeičia valstybių narių nacionalinės pilietybės, o ją papildo. Kiekvienas asmuo, turintis ES valstybės narės pilietybę, yra ES pilietis. Ši pilietybė suteikia pilietinių ir politinių teisių. Tai pilietybė, kuri remiasi ne asmens etnine kilme, o tik jo teisiniu statusu.
Po Mastrichto sutarties vykusiuose Europos viršūnių susitikimuose buvo svarstomos galimybės stiprinti ES pilietybę, nepanaikinant nacionalinės pilietybės ir atsižvelgiant į nacionalinį identitetą, šalių narių tradicijas, bei suteikti platesnes ES pilietybės teises.
1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje ES pilietybės sąvoka buvo praplėsta. Pabrėžtos pagrindinės piliečio teisės, būtinybė glaudžiau susieti piliečius su Europos Sąjunga ir padaryti Europos Sąjungą atviresnę. Buvo susitarta, kad kiekvienas bet kurios šalies narės gyventojas turi turėti teisę susipažinti su Europos Sąjungoje, Taryboje ir Komisijoje saugomais dokumentais. Tačiau šioje sutartyje nebuvo atsakyta į klausimus, kaip Sąjunga bus valdoma ateityje ir kokius įgaliojimus tiesiogiai daryti įtaką Sąjungai turės piliečiai.
2000 m. gruodžio mėn. ES šalių narių vyriausybių konferencijoje, kuri vyko Nicoje, buvo paskelbta Europos Sąjungos piliečių pagrindinių teisių Nicos chartija. Šešiuose jos skyriuose patvirtintos ES piliečių teisės: žmogiškasis orumas, laisvė, lygybė, bendra atsakomybė, pilietinės teisės ir teisių įgyvendinimas. Pagrindinių teisių chartija yra pagrįsta Europos žmogaus teisių chartija bei ES šalių narių konstituciniu paveldu.[1]
Lisabonos sutartyje (pasirašyta 2007 m., įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d.) taip pat įvesta ES pilietybės sąvoką.
Europos Sąjungos pilietybė, kuriai skirtas EB sutarties 17 straipsnis – pirmasis žingsnis formuojant Europos identitetą. Kaip ir valstybės pilietybė, Europos Sąjungos pilietybė turi nustatyti piliečio ir Europos Sąjungos tarpusavio santykius, kuriuos apibrėžia piliečio teisės, pareigos ir politinis aktyvumas. Taip siekiama pašalinti atotrūkį tarp Bendrijos veiksmų poveikio piliečiams ir jų teisių, pareigų bei dalyvavimo demokratiniuose procesuose užtikrinimo, nes kol kas tai beveik išimtinai nacionalinis klausimas. Taip siekiama sustiprinti žmonių, kaip ES piliečių, savimonę, paskatinti Europos visuomenės nuomonės raišką, politinį sąmoningumą ir Europos identiteto suvokimą. Be to, ES pilietybė padeda geriau apsaugoti valstybių narių piliečių teises ir interesus.[2]
Remiantis šiuo metu galiojančios Lisabonos sutarties 17 straipsnio 2 dalimi, ES piliečiams yra suteiktos šios pagrindinės teisės, kurios jau buvo įtvirtintos ir ankstesnėse sutartyse:
- a.) teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje;
- b.) teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai:
- c.) Būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;
- d.) Teisę pateikti peticijas Europos parlamentui, kreiptis į Europos ombudsmeną, taip pat kreiptis į Sąjungos institucijas ir patariamuosius organus bet kuria Sutarčių kalba bei ta pačia kalbą gauti atsakymą.[3]
EB sutarties 22 straipsnio antrąja pastraipa ir ES sutarties 48 straipsniu suteikiama galimybė Europos Sąjungos pilietybę plėtoti palaipsniui ir taip suteikti Europos Sąjungos piliečiams platesnį teisinį statusą Europos lygiu. Lisabonos sutartimi 8b straipsniu Europos Sąjungos piliečiams yra suteikta nauja iniciatyvos teisė – ne mažiau kaip 1 milijonas reikšmingos valstybių narių dalies piliečių, manydami, kad Sutartims įgyvendinti reikalingas Sąjungos aktas, gali imtis iniciatyvos raginti Europos Komisiją, kad ji, neviršydama savo įgaliojimų, pateiktų tuo klausimu atitinkamą pasiūlymą.
Rinkdami Europos Parlamentą tiesioginiu balsavimu, ES piliečiai įgyvendina vieną pagrindinių savo teisių ES – demokratinio dalyvavimo Europos politinių sprendimų priėmimo procese teisę.
Parlamentas nuo pat pradžių norėjo, kad Europos Sąjungos pilietybės sąvoka būtų siejama su visapusiškomis teisėmis. Jis pritarė tam, kad Europos Sąjungos pilietybė būtų apibrėžta autonomiškai pagal Bendrijos nuostatas, kad ES piliečiai turėtų nepriklausomą statusą. Be to, nuo pat pradžių jis laikėsi nuomonės, kad pagrindinės žmogaus teisės būtų įtvirtintos pirminėje teisėje, ir ragino suteikti ES piliečiams teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, jeigu ES institucijos arba valstybė narė tas teises pažeistų (1991 m. lapkričio 21 d. rezoliucija).
Derybose dėl Amsterdamo sutarties Parlamentas vėl paragino išplėsti su ES pilietybe siejamas teises ir kritikavo tai, kad Sutartyje nepažengta į priekį sprendžiant ES pilietybės turinio klausimą, susijusį su asmeninėmis arba kolektyvinėmis teisėmis. Vienas iš Parlamento reikalavimų (dar neįgyvendintas) – kad kvalifikuotąja dauguma būtų priimtos priemonės lygių galimybių principui įgyvendinti ir diskriminacijai uždrausti (1997 m. birželio 11 d. rezoliucija). Tačiau reikėtų pažymėti, kad nuo to laiko, kai Amsterdamo sutartyje įtvirtinta bendro sprendimo procedūra, kuri taikoma toms priemonėms, tapo lengviau įgyvendinti su ES pilietybe susijusias teises (18 straipsnio 2 dalis).
Europos Sąjungos pilietybė buvo sukurta siekiant eiti link politiškesnės sąjungos. Ji įteisino piliečių teisinį statusą, susijusį su politiniu šalių bendradarbiavimu ir bendra Europos tapatybe. Europos Sąjungos pilietybė buvo sumanyta kaip dinamiška ir galinti plėstis, netgi pakeisti nacionalinę pilietybę. Tačiau Amsterdamo sutartyje ES pilietybė apibūdinta kaip „papildanti, bet ne pakeičianti“ nacionalinę pilietybę. Tai reiškia, jog ši pilietybė suteikia papildomų teisių ir pareigų, tačiau jokiu būdu neišstumia nacionalinės pilietybės.[4]
Europos Sąjungos pilietybė, suteikdama papildomas teises, įveda ir papildomų įsipareigojimų. ES piliečiams gali būti išduodamas Europos arešto orderis, pagal kurį nusikaltęs asmuo perduodamas orderį išdavusiai valstybei. Taip, remiantis Europos Sąjungos pilietybe, sumažinamos nacionalinės pilietybės teikiamos garantijos, t. y. teisė nebūti išduotam užsienio valstybei.[4]
Europos Teisingumo Teismas Europos Sąjungos pilietybe remiasi kaip instrumentu, sulyginančiu ekonomiškai aktyvius ir neaktyvius piliečius. Remiantis šia samprata ir diskriminacijos draudimu Europos Sąjungos piliečiai įgauna tam tikras socialines teises (pvz., teisę į socialines pašalpas) ir į lygybę prieš įstatymus, nepriklausomai nuo jų nacionalinės pilietybės. Tačiau toks Europos Sąjungos pilietybės taikymas nėra absoliutus – valstybėms narėms paliekama galimybė socialines teises riboti priklausomai nuo asmens ryšio su valstybe stiprumo.[4]
Teisingumo Teismas taip pat nustatė, jog valstybės narės, įgyvendindamos savo galias pilietybės srityje turi atsižvelgti į Europos Sąjungos pilietybę. Taigi, pavyzdžiui, valstybės narės sprendimas atimti pilietybę, dėl kurio asmuo neteks drauge ir Europos Sąjungos pilietybės, turi būti priimamas atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos teisėje galiojantį proporcingumo principą.
Kadangi ES pilietybė nepakeičia nacionalinės pilietybės, o ją tik papildo, dažnai yra diskutuojama dėl jos reikšmės.
ES pilietybė suteikia Europos piliečiams konkrečias teises ir pareigas. Be to, ji leidžia suvienyti Europos gyventojus, skatina gilesnę integraciją, padeda palaikyti taiką ir bendrą suvokimą Europoje; valstybių narių piliečiams laisvai judėti, studijuoti ir dirbti Europoje.
- Pilietybė tradiciškai yra siejama su nacionaliniu identitetu ir priklausymu konkrečiai valstybei, kurioje gyvename;
- ES pilietybė yra gana miglota – nors yra daug identiteto panašumų tarp skirtingų šalių piliečių, tačiau dar daugiau skirtumų;
- ES pilietybė kelia iššūkį nacionaliniam identitetui.[5]
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
