Esamasis laikas

Esamasis laikas (lot. praesens) – gramatinis laikas, kurio pagrindinė funkcija – nurodyti dabartyje vykstantį veiksmą ar situaciją.^[1]

Dažniausiai esamojo laiko reikšmė sutampa su dabartimi ar su kitu laiku: a) Einu senyn ir jau po truputį anku; b) Dabar jis gerai žinojo, kad ima tikriausią karalaitę. Jei pajusi, kad skauda, kreipkis į gydytoją. Jeigu jis tik išgirsdavo, kad kaime daro skerstuves, tuojau eidavo su reikalu.^[2]

Į klausimą ką veikia? gali atsakyti tik eigos veikslo veiksmažodžiai. Negalima pasakyti Jis dabar parašo. Parašo visada, dažnai, jau moka parašyti, bet tik ne dabar. Būtent eigos veikslas rodo pagrindinę esamojo laiko reikšmę.^[2]

Esamasis laikas reiškia dabartį, kuri aktualesnė už praeitį arba ateitį, todėl esamasis laikas, vartojamas perkeltinėmis reikšmėmis, suaktualina praeities ar ateities veiksmus. Esamasis laikas gali būti vartojamas būtojo kartinio, būtojo dažninio, būsimojo laikų reikšmėmis: Pabudo miške lokys, pabudęs čiupt, čiupt – šlaunies nebėra. Bet seniau būdavo pasaulis puikesnis: išeini žmogus tankumynan, ir kūnas tik eina, tik eina pagaugais. Mes juos tyliai apsupsim, o aš gi prūsas, saviškis, galiu prieiti arti: sargybinį tyliai pakloju, o paskui surišu.^[2]

Esamojo laiko sutapimas su dabartimi gali būti labai įvairus ir gana subjektyvus:^[2]

• Veiksmo trukmė gali būti lygi žodžio ištarimui (todėl sunku skirti eigos ir įvykio veikslus): Aš žiburio siūlau nedegti, ‒ šią naktį be jo mums šviesu.
• Veiksmai ir procesai gali būti suvokiami kaip prasidėję iki kalbant ir nesibaigiantys iki šiol: Ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo į trobą sruvena pro atvirus langus.
• Ilgi veiksmai – trunkantys amžinai: Nemunas teka į Kuršių marias. Tokie ilgi veiksmai atitraukiami nuo dabarties ir suvokiami kaip apibendrinti – visais laikais vykstantys ir pasikartojantys: Čia ji apalpo: tokiais atsitikimais moterys visada alpsta. Toks apibendrintas veiksmas dažnai vartojamas patarlėse: Kur trumpa, ten trūksta. Kur du jauni ‒ ten poterių nekalba. Girtam ir ožka velniu virsta.

Lietuvių ir kitose kalbose vartojamos ne tik vientisinės, bet ir sudėtinės esamojo laiko formos: esu atėjęs, esu paruoštas (perfektas). Kalbose yra įvairių esamojo laiko atmainų: pavyzdžiui, anglų k. esamasis tęstinis (I am writing – rašau būtent šiuo metu), esamasis atliktinis tęstinis (I have been writing – ilgai rašiau praeityje ir ką tik baigiau rašyti).

Išnašos

1. Comrie, Bernard (1985). Tense. Cambridge University Press. ISBN 0-521-23652-5.
2. A. Smetona. „Laikas“. smetona.lt. Nuoroda tikrinta 2024-03-04.{{cite web}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link)