Butajevo byla

Butajevo byla – baudžiamoji byla, tapusi vienu iš 1940 m. birželio 14 d. TSRS ultimatumo Lietuvai pretekstų.

Istorija

1940 m. sausio mėn. Lietuvos karinė žvalgyba užverbavo TSRS kariuomenės Naujosios Vilnios įguloje, įkurtoje pagal 1939 m. pasirašytą Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartį, tarnaujantį Gadžibalą Butajevą. Kai 1940 m. vasario 4 d. šis pabėgo iš įgulos, Lietuvos karinė žvalgyba nutraukė su juo ryšius. 1940 m. kovo mėn. TSRS kariuomenės junginių, dislokuotų Lietuvoje, vadovybė kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Pirmosios divizijos vadą Joną Černių, prašydama surasti dezertyrą. TSRS užsienio reikalų komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas pareiškė priekaištą Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Ladui Natkevičiui, kad Lietuvos policija tyčia neieško bėglio.

Byla

G. Butajevas slapstėsi Vilniuje, netoli Rasų kapinių. 1940 m. gegužės 12 d. policijos sekliams atėjus jo suimti, bandė bėgti, tačiau matydamas, kad nepavyks, nusišovė. Dalyvaujant TSRS kariuomenės atstovams atliktas nuodugnus tyrimas, konstatuota savižudybė ir byla nutraukta.

Tačiau netrukus TSRS vyriausybė apkaltino Lietuvą, kad čia grobiami, tardomi ir kankinami TSRS kariai, o G. Butajevas buvęs nužudytas. Lietuvos vyriausybės sudaryta speciali komisija patvirtino, kad G. Butajevas nusišovė. TSRS atmetė komisijos išvadas. 1940 m. birželio 14 d. TSRS ultimatume Lietuvai teigiama, kad G. Butajevą nušovė Lietuvos policija, kai buvo pareikalauta jį grąžinti. Iškart po ultimatumo Raudonoji armija okupavo Lietuvą.

TSRS okupavus Lietuvą Butajevo byla buvo atnaujinta. Dėl G. Butajevo žūties ir raudonarmiečių grobimu apkaltinti buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir buvęs vidaus reikalų ministras Kazys Skučas. 1940 m. liepos pabaigoje jie buvo išvežti į Maskvą ir 1941 m. liepos 12 d. sušaudyti.^[1]

Šaltiniai

1. Gediminas Rudis. Butajevo byla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 661 psl.