Kilęs iš Lietuvos bajorų giminės. 1863 m. Rusijos imperijos kariuomenės garnizono Balstogėje kapitonas. Po 1863 m. vasario 6-7 d. Semiatičės mūšio su sukilėliais pasitraukė iš Rusijos kariuomenės, išsivesdamas ir keliasdešimt savanorių, kurių dauguma buvo iš Naugarduko apylinkių. Majoro vadovaujami būrio vyrai tarp sukilėlių buvo vadinami lietuviais (litwini).^[1] Perėmęs sukilėlių būrį, kurį suorganizavo jo brolis Julijonas Eitminavičius, dalyvavo keliuose mūšiuose su sukilimo malšintojais.

1863 m. lapkričio 16 d. vadovavo sukilėliams Rosošo mūšio metu. 1863 m. lapkričio mėnesį prie Lipniakų kaimo prisijungė prie dalinio, kuriam vadovavo Karolis Krysinskis, o šiam po nesėkmingo mūšio pasitraukus į Galiciją – jaunasis pulkininkas Valerijonas Vrublevskis.^[2]

Po 1863 m. gruodžio 31 d. sukilėlių pralaimėjimo prie Osovo majoras su nedideliu būriu traukėsi link Palenkės Radzino, tačiau būrį užpuolė Rusijos dragūnai. Žuvo, vienais duomenimis, nukirstas kardu, kitais duomenimis – nusižudė. Po mirties suteiktas pulkininko laipsnis.^[3]

2009 m. spalio 3 d. jo žūties vietoje atidengtas paminklas su įrašu lietuvių ir lenkų kalbomis.^[4]

Biografija

Šaltiniai