Aušra (laikraštis)

„Aušra” (AUSZRA) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lietuvių kalba, vadinęsis mėnesiniu laikraščiu „Auszra“, 1883–1886 m. leistas Ragainėje ir Tilžėje.

Aušra 1884 m. Nr. 1,2,3.

Vienas iš puslapių 1884 m. Aušroje

Aušra 1884 m. Nr. 10-11

Kitos reikšmės – Aušra (reikšmės).

Žurnalas

Pirmieji penki 1883 m. numeriai buvo spausdinti Ragainėje (dab. Nemanas), nuo 6-to numerio iki 1886 m. – Tilžėje, iš viso išleista 40 žurnalo numerių (29 knygelės): 1883 m. – 10 numerių (8 knygeles); 1884 m. – 12 numerių (7 knygelės); 1885 m. – 12 numerių (8 knygelės); 1886 m. – 6 numeriai (6 knygelės). Tiražas buvo apie 1000 egz. Laikraštis turėjo pasirodyti kiekvieno mėnesio 20-ąją dieną.

„Aušra“ slaptai gabenta ir platinta Lietuvoje, įvairiose kitose Rusijos imperijos vietose, pasiekė Vakarų Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius. Užsimokėjusių prenumeratorių 1883 m. buvo 70, 1884 m. – apie 300 (kitomis žiniomis – 240), 1885 m. – 250, 1886 m. – 175.^[1]

Leido Lietuvos mylėtojų draugija, kurios svarbiausi veikėjai buvo Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Basanavičius, Ansas Bruožis, Stanislovas Didžiulis, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Petras Kriaučiūnas, Juozas Miliauskas, Martynas Šernius, Jonas Šliūpas, Petras Vileišis, Andrius Vištelis-Višteliauskas. Laikraštis buvo skirtas caro valdomos Lietuvos dalies skaitytojams ir tiems Rusijos miestams, kur gyveno lietuviai inteligentai. Leidinyje bendradarbiavo daugiau kaip 70 autorių. Apie 20 slapyvardžių dar neatskleista.

Istorija

Apie būtinybę Lietuvoje leisti periodinį leidinį lietuvių kalba buvo mąstoma nuo pat neoficialaus spaudos lietuviškai lotynišku šriftu uždraudimo. 1856 m. pabaigoje Laurynas Ivinskis sudarė pavyzdinį laikraščio „Aitvaras“ numerį. Tačiau bandymai gauti leidimą vis nepavykdavo. Peterburgo ir Maskvos lietuviai studentai 1875–1876 m. Peterburge jau buvo leidę hektografuotus laikraštėlius „Kalvis melagis“. Bet, kai jaunosios lietuvybės ugdytojų kartos atstovams Petrui Vileišiui, Jonui Šliūpui ir Jonui Spuduliui nepavyko gauti rusų valdžios sutikimą leisti legalius lietuvių laikraščius Rusijoje, Jono Basanavičiaus iniciatyva buvo pamėginta Prūsijoje įsteigti draugiją ir Lietuvoje platinti Klaipėdoje M. Šerniaus redaguotą „Lietuvišką ceitungą“. Tačiau vėliau Jurgis Mikšas, pasitaręs su Jonu Šliūpu ir Petru Vileišiu, J. Basanavičiui, kuris tuomet gyveno Bulgarijoje, pasiūlė leisti visiškai naują laikraštį. J. Šliūpo siūlymu laikraštį buvo nutarta pavadinti AUSZRA. Jau 1883 m. sausio 23 d. J. Basanavičius atsiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmam numeriui.

Pirmasis numeris pasirodė 1883 m. balandžio mėnesį su atspausdinta kovo mėn. (kowinis) data. Pirmo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“. Tuo posakiu laikraštis vadovavosi visą laiką.

Aušrininkai

Iš pradžių laikraštis turėjo didelį pasisekimą. Prie laikraščio iniciatorių branduolio prisijungė Didžiosios Lietuvos ir kai kurie Mažosios Lietuvos valstietiškos kilmės inteligentai, iš pradžių laikraštį rėmė ir kai kurie žemesnieji valstietiškos kilmės katalikų dvasininkai.

Aušra suteikė XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio atgimimo ir išsivadavimo judėjimui tam tikrą organizacinę formą. Apie laikraštį susibūrė neoficialus politinis literatūrinis lietuvių inteligentijos sambūris – Aušrininkai, jungęs dešiniuosius liberalus (Petras Vileišis), demokratus (Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas) ir kairiuosius liberalus (Jonas Šliūpas). Jie skelbė ir skleidė to judėjimo idėjas ir vertybes, ugdė tautinę sąmonę, istorinę atmintį, skiepijo dvasinį protestą bei pasipriešinimą caro valdžios priespaudai. „Aušroje“ buvo paskelbta daug įvairaus žanro raštų Lietuvos istorijos klausimais. Leidinys dažnai aktualizavo tautos praeities įvykius, reiškinius, asmenybes.

Tačiau pamažu prasidėjusi intensyvi lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvių idėjinė diferenciacija, augantis revoliucinis judėjimas, o dėl tų nesutarimų prasidėję ir finansiniai sunkumai, didele dalimi nulėmė palyginus neilgą laikraščio amžių.

Martyno Jankaus ir Ernesto Vėjerio mėginimai paversti aušrininkų organu laikraštį „Garsas“ (ėjo 1886–1887 m.) ir J. Basanavičiaus bandymas 1888 m. atgaivinti „Aušrą“ buvo nesėkmingi. Aušrininkus pakeitė naujos politinės grupuotės: šviesininkai, varpininkai, apžvalgininkai. Dešinysis aušrininkų sparnas ir katalikai Tilžėje leido „Šviesą“. Netrukus katalikai ten pradėjo leisti laikraščius „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1890–1896 m.), „Tėvynės sargas“ (1896–1904 m.), „Žinyčia“ (1900–1902 m.). Tačiau tiesioginiu „Aušros“ įpėdiniu laikomas tų pačių žmonių leistas laikraštis „Varpas“.

Reikšmė

Jau nuo pirmųjų numerių „Aušra“ skatino lietuvių tautos kovą prieš didžiavalstybinę nacionalinės priespaudos ir prievartinės asimiliacijos (polonizacijos, rusifikacijos ir germanizacijos) politiką, kurią lietuvių žemėse įgyvendino caro ir kaizerio valdžia, kai kurie dvarininkai ir dvasininkai. Lietuvių kalbai reikalavo lygių teisių su kitomis kalbomis, rūpinosi nacionalinės savimonės ir bendrinės literatūrinės kalbos, spaudos, lietuvių kultūros ugdymu, pasaulietinio švietimo gimtąja kalba plėtojimu.

„Aušra“ plėtojo istorinę publicistiką, nušvietė ir gyvenamojo meto įvairias sritis, reikalavo tautos kultūros, kalbos teisių. Žurnalas spausdino grožinės literatūros kūrinių, literatūros kritikos raštų. 1885–1886 m. jo puslapiuose išsiplėtojo pirmoji lietuvių periodikoje diskusija literatūros temomis. Joje paliesti ir publicistikos reikalai. „Aušra“ rašė ir diskutavo dėl lietuvių žurnalistikos istorijos bei teorijos dalykų. Ji davė pradžią nacionalinės žurnalistikos ir publicistikos istorijos tyrinėjimams. Žurnalas skyrė dėmesio ir žurnalistikos teorijai, įvedė žurnalistikos terminų, kurie vartojami ir dabar. „Aušra“ turėjo išskirtinės reikšmės lietuvių tautos, jos kultūros, literatūros, žurnalistikos istorijoje.

„Aušra“ turėjo lemiamos reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui. Ji sužadino tautinį lietuvių sąmoningumą, subūrė lietuvius inteligentus ir padėjo formuoti jų tolesnės veiklos pagrindus.

Redaktoriai

• Jonas Basanavičius – 1883 m. Nr. 1;
• Jurgis Mikšas – 1883 m. Nr. 2-4 ir 1885 m. Nr. 9 – 1886 m. Nr. 4;
• Jonas Šliūpas – 1883 m. Nr. 5 – 1884 m. Nr. 3;
• Martynas Jankus – 1884 m. Nr. 4 – 1885 m. Nr. 8.
• Juozas Andziulaitis-Kalnėnas – 1886 m. Nr. 4,5,6.

Šaltiniai

1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 43 psl.

Nuorodos

• Elektroninės laikraščio „Auszra“ kopijos (visi nr.) – svetainėje www.epaveldas.lt Archyvuota kopija 2019-11-11 iš Wayback Machine projekto.
• „Auszra“ 1883-1886 suskaitmenintas archyvas pas spauda.org