Antanas Tatarė

Antanas Tatarė (1805 m. gegužės 17 d. Rygiškiuose, Šakių raj. – 1889 m. gruodžio 25 d. Lomžoje, Lenkija) – lietuvių prozininkas, pedagogas, Romos katalikų dvasininkas;^[1] pirmasis žymus Užnemunės rašytojas, švietėjas.

Koplytstulpio fragmentas Sintautuose

Muziejinė ekspozicija Sintautų laikinojoje bažnyčioje

Biografija

Mokėsi Naumiesčio pradžios ir Seinų keturklasėje mokykloje. 1832 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ją baigęs, šventintas į kunigus ir paskirtas vikaru Balbieriškio, po to į Ilguvos bažnyčią.

Iš Ilguvos buvo perkeltas į Lukšius. 1839–1855 m. tarnaudamas Lukšių parapijos vikaru pasinėrė į pedagoginę, šviečiamąją veiklą. Lukšiuose įsteigė pradžios mokyklą, kurioje vienas kelerius metus mokė vaikus. Vėliau prikalbino Zyplių dvarininką Joną Bartkauską, kad šis pastatytų mokyklą. Tas sutiko ir gražioje vietoje, ant kalnelio, mokyklai pastatė mūrinius namus, ten įkurdino mokytoją. Antanas Tatarė į mokyklą rinko gabesnius vaikus, o baigusiuosius skatino siekti aukštesniojo mokslo. Pastebėjęs savo mokinio Martyno Sederevičiaus gabumus, patarė tėvams leisti jį į aukštesnę mokyklą, rėmė tolesnį jo mokymąsi. M. Sederevičius pasekė savo mokytojo pėdomis ir tapo kunigu.

Nuo 1855 m. Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas. Nors A. Tatarė 1863 metų sukilime nedalyvavo, caro valdžia jį apkaltino „pasyviu sukilimo rėmimu“ (toks nusikaltimas buvo numatytas Rusijos baudžiamajame kodekse) ir ištrėmė į Penzos guberniją. 1871 m. grįžo iš tremties, tačiau, caro valdžiai neleidus gyventi Lietuvoje, apsistojo Lomžos benediktinių vienuolyne.

Kūryba

Lukšiuose praleisti 15 metų buvo patys kūrybiškiausi. Čia parašė geriausias savo knygas:

• „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m.),
• „Pamokslai gražių žmonių“ (1849 m.), „Šventa ir pagirta roda“ (1849 m.),
• „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“ (1848 m.),
• „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ (1849 m.).

A. Tatarė sukūrė prozinių pasakėčių, apsakymų ir apysakų. Pats išleido jų knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m.), rankraščiais paliko apysakų bei pasakojimų rinkinį „Pamokslai gražių žmonių“ (išleista 1900 m.) ir „Šventa ir pagirta roda“ (dalis paskelbta 1987 m.), sueiliavo lenkiškos poezijos (rankraštis), rengė religinę literatūrą.

Iš lenkų k. išvertė katechetinę knygą „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“ (1848 m.), parašė dekalogo temos pamokslų rinkinį „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ (1849 m.).

Prozos kūriniai šviečiamojo didaktinio pobūdžio. Jų siužetai dažniausiai skolinti, ypač iš lenkų pasakėtininkų ir didaktų. Juose mokoma sąžiningumo, darbštumo, dievobaimingumo, blaivystės, ugdoma pagarba mokslui. Kūrinių moralai išreiškiami schemiškai – sektinais ar smerktinais gyvenimo ir žmonių paveikslais, bet jaučiama pasakotojo asmenybė – jausminga ir dėmesinga skaitytojui, kalbanti gyva, nors svetimybių kiek primaišyta aukštaičių vakariečių šneka.

Atminimo įamžinimas

• Lukšiuose viena pagrindinių gatvių pavadinta Antano Tatarės vardu.
• Lukšiuose, prie V. Grybo mokyklos, pastatytas koplytstulpis „Rūpintojėlis“ A. Tatarės 100-ųjų mirties metinių proga (autorius ir fundatorius V. Cikana).
• Lukšiuose, „Atminties parkelyje“, pastatyta akmens skulptūra, skirta A. Tatarės 190-osioms gimimo metinėms (autorius ir fundatorius V. Cikana).
• Sintautų laikinojoje bažnyčioje įsteigtas kunigo Antano Tatarės muziejus.
• Koplytstulpis Rygiškiuose, prie Jono Jablonskio sodybos-muziejaus stubos.

Šaltiniai

1. Antanas Tatarė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013

Nuorodos

• Marija Puodžiukaitienė. Kunigas Antanas Tatarė 1d. Archyvuota kopija 2008-02-20 iš Wayback Machine projekto.
• Marija Puodžiukaitienė. Kunigas Antanas Tatarė 2d. Archyvuota kopija 2007-12-23 iš Wayback Machine projekto.
• Antano Tatarės muziejus