From Wikipedia, the free encyclopedia
Alberas Kamiu (pranc. Albert Camus, 1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų rašytojas, eseistas, žurnalistas, filosofas.
| Albert Camus | |
|---|---|
 | |
| Kamiu 1957 m. | |
| Gimė | 1913 m. lapkričio 7 d. Dreanas (buv. Mondovi), Prancūzijos Alžyras |
| Mirė | 1960 m. sausio 4 d. (46 metai) Vilblevenas, Burgundija, Prancūzija |
| Palaidotas (-a) | Lurmareno kapinės, Vokliūzas |
| Tautybė | prancūzas |
| Sutuoktinis (-ė) | Simone Hie (nuo 1934 m. iki 1940 m.), Francine Faure (nuo 1940 m. iki 1960 m.) |
| Vaikai | Catherine Camus, Jean Camus |
| Veikla | rašytojas, filosofas, dramaturgas, žurnalistas |
| Išsilavinimas | filosofas |
| Alma mater | Alžyro universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka | Albert Camus |
Albertas Camus 1957 m. gavo Nobelio premiją ir yra antras jauniausias laureatas istorijoje. Jo žymiausi kūriniai: romanai „Svetimas“, „Maras“, „Krytis“, esė „Sizifo mitas“ ir „Maištaujantis žmogus“. Camus gimė Prancūzijos Alžyre. Vaikystę praleido neturtingame kvartale, po to studijavo Alžyro universitete. Vokiečiams įsiveržus į Prancūziją Antrojo pasaulinio karo metu, Camus buvo Paryžiuje. Karo metu jis prisijungė prie prancūzų pasipriešinimo judėjimo, dirbo vyriausiuoju redaktoriumi pogrindiniame laikraštyje „Combat“. Buvo vedęs du kartus, bet taip pat turėjo daug nesantuokinių ryšių. Camus buvo politiškai aktyvus. Nors laikėsi kairiųjų pažiūrų, jis kritikavo Josifą Staliną ir Tarybų Sąjungą dėl totalitarizmo. Camus priklausė įvairioms organizacijoms, kurios siekė Europos susivienijimo. Alžyro karo metu Camus liko neutralus ir pasisakė už multikultūrinį ir pliuralistinį Alžyrą. Camus kūryba prisidėjo prie naujos filosofinės srovės – absurdizmo, atsiradimo. Nors Camus buvo siejamas su filosofine egzistencializmo srove, pats rašytojas neigė priklausąs šiam judėjimui.
Albertas Camus gimė 1913 m. lapkričio 7 d. Sen Polio kaime, netoli Mondovi miesto (šiuo metu Dreanas), Prancūzijos Alžyre, Lucieno Camus ir Catherine Hélène Camus (Sintès) šeimoje. A. Camus tėvas Lucienas Camus buvo antros kartos alžyrietis, kurio tėvai atvyko į Alžyrą iš Elzaso (Prancūzija) 1871 m. A. Camus tėvas dirbo žemės ūkio darbininku. A. Camus motina buvo atvykusi iš Maljorkos, ispanų kilmės.[1] A. Camus tėvas žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu mūšyje prie Marnos, kai A. Camus nebuvo sulaukęs vienerių metų. Po tėvo mirties A. Camus, jo motina ir vyresnysis brolis Lucienas persikėlė į Alžyro darbininkų kvartalą Belkūrą, kur jie apsigyveno kartu su A. Camus dėde ir močiute. A. Camus motina Catherine buvo neraštinga, iš dalies kurčia, turėjo kalbos defektą ir dirbo namų tvarkytoja bei gamyklos darbininke, kad išlaikytų šeimą.[2] Camus gyveno su mama iki septyniolikos metų.[3]
Nuo 1918 iki 1923 m. A. Camus lankė pradinę mokyklą.[1] Padedamas mokytojo Louiso Germaino, kuris įžvelgė berniuko talentą, 1923 m. A. Camus gavo stipendiją Alžyro licėjuje. Mokykloje A. Camus pradėjo aktyviai sportuoti, daug skaitė, išmoko anglų ir lotynų kalbas, susidomėjo teatru.[2] 1930 m. jam buvo nustatyta tuberkuliozė, nutraukusi A. Camus sportinę veiklą ir privertusi stabdyti mokslus; liga ne kartą atsinaujino ir vėlesniais metais.[4] Jau mokykloje susidomėjo filosofija, svarstė galimybę tapti rašytoju.[5] Nuo 1933 m. studijavo Alžyro universiteto Filosofijos fakultete, baigė jį 1936 m.[6] Jo diplominis darbas buvo – „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji metafizika“.[1][7] Tuo laikotarpiu A. Camus skaitė Epiktetą, Pascalį, Kierkegaard'ą, Malraux, Gide'ą, Proustą, Dostojevskį, Nietzschę, Šestovą, Husserlį.[8] Studijų metu užsimezgė Camus draugystė su dėstytoju Žanu Grenjeru, susirašinėjimas su juo truko iki pat rašytojo mirties.[9]
1934 m. A. Camus vedė Simone Hié, netrukus pradėjo gyventi atskirai, bet oficialiai išsiskyrė tik 1940 m., kai Camus vedė antrą kartą.[10] Santykiai su pirmąja žmona nutrūko, nes paaiškėjo, kad ji buvo neištikima, be to, piktnaudžiavo narkotikais.[10] 1934–1935 m. A. Camus trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, kuri rėmė arabų nacionalinę kovą.[2][11] Komunistai pavedė jam vadovauti partinei grupei Belkūre, bet netrukus pasikeitė partijos kursas, tuomet Camus apkaltino partines kolegas oportunizmu ir buvo pašalintas iš partijos narių.[11] 1936 m. kartu su kitais jaunais intelektualais įsteigė teatro trupę Théâtre du Travail (vėliau pervadinta į Théâtre de l’Equipe), dirbo joje kaip scenaristas, režisierius ir aktorius.[4] Šiame teatre buvo inscenizuoti Malraux, Gide'o, Dostojevskio kūriniai, vaidintos Vildraco, Aischilo, Puškino, Gorkio pjesės.[8]
1935–1937 m. A. Camus aplankė Italiją, Ispaniją, Vieną, Prahą.[12]
1937 m. buvo išleista pirmoji A. Camus publikacija – penkių esė rinkinys „Išvirkščioji ir geroji pusės“ (L’Envers et l’Endroit), jose atsispindi ankstyvojo autoriaus gyvenimo etapo akimirkos, pateikti Camus motinos, močiutės ir dėdės portretai.[4] Šiose esė Alžyro gamtos grožis priešpriešinamas žmonių gyvenimo vargams.[13] 1938 m. išleistas antras esė rinkinys – „Jungtuvės“ (Noces). Pastarosiose esė Camus kalba apie laimės pojūtį, kurį kelia Alžyro gamtos vaizdai.[4][14] Abu šie rinkiniai laikomi rašytojo vėlesnio pasaulėvaizdžio užuomazga.[2][15]
1938 m. A. Camus užbaigė romaną „Laiminga mirtis“ (La Mort Heureuse), tačiau jo nepaskelbė.
1938 m. A. Camus parašė savo pirmąją ir garsiausia laikomą pjesę – „Kaligula“ (pirmą kartą pastatyta 1945 m. Paryžiuje, Hébertot teatre).[6][16] Pjesės pagrindinis herojus Romos imperatorius Kaligula maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, vertybes ir beprasmybę, yra pasiruošęs sunaikinti tiek save, tiek viską aplinkui siekdamas visiškos laisvės.[17][2]
Nuo 1938 m. pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu „Alger républicain“.[6] Šiam laikraščiui vadovavo Pascalis Pia, jame A. Camus rašė įvairaus pobūdžio straipsnių, jame paskelbė ir liaupsinančią J. P. Sartre’o romano „Šleikštulys“ (La Nausée) apžvalgą.[1][18] Po A. Camus žurnalistinių reportažų apie musulmonų Kabilijoje engimą jis buvo priverstas išvykti iš Alžyro.[1][4]
1940 m. A. Camus atvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje „Paris-soir“. Netrukus, vokiečiams okupavus dalį Prancūzijos teritorijos, įskaitant Paryžių, laikraščio „Paris-soir“ redakcija persikėlė į Lioną, kur persikėlė ir A. Camus.[19] Ten 1940 m. gruodžio 3 d. jis vedė Francine Faure. Tais pačiais metais buvo atleistas iš darbo ir kartu su žmona grįžo į Alžyrą (Oraną).[19][2] Alžyre A. Camus dirbo mokytoju, bet jam paūmėjo tuberkuliozė ir gydytojai rekomendavo išsikelti iš drėgno Šiaurės Afrikos klimato.[20] Tuomet pora persikėlė į Prancūzijos Alpes.
1942 m. A. Camus grįžo į Paryžių, Prancūzijos okupacijos metu buvo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvis, dirbo kaip vyriausiasis redaktorius Paryžiaus pogrindiniame laikraštyje „Combat“, šiame laikraštyje tęsė darbą ir pasibaigus nacių okupacijai (1944–1947 m.).[2] Laikraščio „Combat“ direktoriaus pareigas ėjo dar Alžyro laikų Camus bičiulis Pascalis Pia.[21] Paryžiuje 1943 m. A. Camus susitiko su Jean’u Paul’u Sartre, Simone de Beauvoir.[22] Kartu su Jean’u Paul’u Sartre dirbo laikraštyje „Combat“, jiedu tapo draugais.[6] Šiuo laikotarpiu A. Camus tapo Gallimard Publishing redaktoriumi (juo buvo iki pat mirties).[2]
1942 m. A. Camus paskelbė prieš karą pradėtą rašyti romaną „Svetimas“ ir esė „Sizifo mitas“. Šiuos kūrinius išleido autoritetinga leidykla Gallimard po to, kai apie A. Camus romaną „Svetimas“ teigiamai atsiliepė rašytojas André Malraux.[23] Į A. Malraux rankas romano rankraštis pateko A. Camus bičiulio Pascalio Pia dėka.[23] Esė Sizifo mitas rašytojas nagrinėja absurdo idėją, lygindamas gyvenimą su Sizifo darbu, svarsto savižudybės galimybę.[2][4] Tačiau galiausiai autorius atmeta ją kaip nepriimtiną.[2] Romanas Svetimas laikomas Sizifo mito ir absurdo idėjos literatūrine iliustracija.[24] Šiame romane kalbama apie visuomenės ir tarnautojo Meursault susvetimėjimą.[4][25] Meursault be rimtos priežasties nužudo arabą ir nuteisiamas myriop ne tiek dėl įvykdytos žmogžudystės, kiek dėl to, kad neatitinka visuomenės elgesio normų (neverkė motinos laidotuvėse, kitą dieną po laidotuvių maudėsi jūroje ir mylėjosi, bendravo su įtartinais asmenimis).[4][2][26]
Pasibaigus karui, A. Camus toliau gyveno Paryžiuje su žmona Francine Faure, 1945 m. jiems gimė dvyniai: Jean ir Catherine.[1]
1946 m. lankėsi JAV, kur skaitė paskaitą Kolumbijos universitete, surengė spaudos konferenciją prancūzų kultūros centre (pastarajam tuo metu vadovavo ir Camus pristatė etnologas Claude Lévi-Strauss).[27][28]
1947 m. buvo išleistas romanas „Maras“ (La Peste). A. Camus užrašai, susiję su šiuo romanu, randami jau Alžyro laikotarpio dienoraščiuose.[29] Šis kūrinys – tai tikroviškas maro epidemijos aprašymas, pateiktas fikcinio įvykių liudytojo.[30] Maras šiame kūrinyje interpretuojamas įvairiai, yra nuomonių, kad jis simbolizuoja karą, mirtį, blogį apskritai.[31][32] Šis romanas iliustruoja A. Camus metafizinio ir moralinio „maišto“ idėją; bendras pasipriešinimas marui yra viena iš maišto formų, toks maištas sustiprina žmogiškąjį solidarumą kovoje su blogiu ir sukuria prasmę absurdo akivaizdoje.[4][33][34] Kaip pripažino pats autorius pokalbyje su Roland’u Barthes’u, romanu siekta alegoriškai pavaizduoti prancūzų rezistencijos istoriją karo metu.[31] Šiam Camus romanui padarė įtaką Hermano Melville'io knyga Mobis Dikas.[35]
1948 m. Marigny teatre pastatyta A. Camus pjesė „Apgulties būklė“, o 1949 m. Hébertot teatre pastatyta jo pjesė „Teisieji“.[27] Pjesė „Teisieji“ nesusilaukė palankaus kritikų vertinimo, jai priekaištauta, kad pjesės personažams trūko gyvastingumo, ir kad jie tiesiog atspindėjo tam tikras autoriui rūpėjusias idėjas.[36]
1951 m. išleista esė „Maištaujantis žmogus“ (L’Homme révolté). Šioje esė autorius teigia, kad moralinis maištas neišvengiamas norint gyventi autentiškai, tačiau politinio smurto ir terorizmo pateisinti negalima. Pastarajame darbe A. Camus kritikavo komunizmą ir dėl to susilaukė priešiškos daugelio kolegų reakcijos, po esė paskelbimo nutrūko ryšiai ir su J. P. Sartre’u.[2]
1953 m. A. Camus buvo pavesta surengti antrąjį „Dramatinio meno festivalį“ po atviru dangumi. Festivalį atidarė Pedro Calderón'o de la Barca pjesė „Kryžiaus pagerbimas“ (La devoción de la Cruz). Pjesę iš ispanų kalbos išvertė Camus.[37] Šiuo laikotarpiu A. Camus daug dėmesio skyrė teatrinei veiklai. Dirbdamas su aktoriais, jis juto brolybės jausmą, kuris jį įkvėpė primindamas prancūzų rezistencijos laikus Antrojo pasaulinio karo metais.[38]
1955 m. apsilankė Graikijoje, apie kelionę į Graikiją jis svajojo visą gyvenimą.[39] Atėnuose Camus skaitė paskaitą „Tragedijos ateitis“.[40]
1954 m. prasidėjus Alžyro nepriklausomybės karui Camus vėl įsitraukė į žurnalistinę veiklą, mat savo pažiūras tuo metu norėjo išsakyti viešai.[41] Camus savo straipsniuose savaitraščiui L'Express kvietė konflikto šalis dialogui.[42] 1956 m. jis buvo pakviestas į Alžyrą viešam pasisakymui. Camus sutiko ir išdėstė savo pasiūlymą, kad tarp konfliktuojančių šalių turėtų būti pasiektas susitarimas nedaryti žalos civiliams gyventojams.[43] Tačiau oponentai teigė, kad tai neįmanoma, nes tokio susitarimo nepavyktų laikytis, be to, nebuvo patikimų būdų atskirti sukilėlius nuo civilių.[44] Po to, kai Camus planas dėl Alžyro žlugo, jis toliau vengė viešai pasisakinėti Alžyro karo klausimais.[45] Tačiau 1958 m. jausdamas visuomenės spaudimą jis vėl prabyla išleisdamas per dvidešimt metų parašytus tekstus Alžyro tema: „Alžyro kronikas“.[46] Vis dėlto, nors ir skatindamas prancūzus elgtis humaniškai ir sąžiningai su alžyriečiais, siūlydamas reformas, Camus nepalaikė Alžyro nepriklausomybės idėjos.[47]
1956 m. išleistas A. Camus romanas „Krytis“. Šis kūrinys – buvusio advokato Jean’o-Baptiste’o Clamence’o monologas neįvardytam pašnekovui ir, netiesiogiai – skaitytojui. Romanas vaizduoja advokatą, kuris gynė beturčius ir buvo patenkintas savo gyvenimu iki vieno lemtingo įvykio, kuris apvertė jo pasaulėžiūrą. Galėdamas išgelbėti savižudę moterį, jis to nepadaro. Šioje situacijoje herojus pradeda matyti savo gyvenimą kitoje šviesoje, ir monologe save kaltina ir juodina.[48][49]
1957 m. Camus išleido novelių rinkinį „Tremtis ir karalystė“ („L'Exil et le royaume“). Romanas „Krytis“ iš pradžių taip pat buvo sumanytas kaip viena iš šio rinkinio novelių apie tremtį, bet galiausiai peraugo į atskirą romaną.[50] Tremties tema buvo pasirinkta neatsitiktinai – gyvendamas Paryžiuje jis jautėsi tarsi tremtyje.[51]
1960 m. sausio 4 d., kelyje tarp Senso ir Paryžiaus, vežamas draugo ir leidėjo Michel’io Gallimard’o, A. Camus žuvo autoavarijoje.[52] Avariją patyrusiame automobilyje policija rado nebaigto A. Camus autobiografinio romano Pirmasis žmogus (Le premier homme) rankraštį, parašytoje dalyje daug sąsajų su A. Camus vaikyste Alžyre.[52] Yra nuomonių, kad jo mirtis buvo nulemta Sovietų Sąjungos KGB veiksmų.[53][52] A. Camus vardu pavadinta Mondovio, rašytojo gimtojo miestelio pagrindinė gatvė.[54]
A. Camus asmeninis planas kūryboje apėmė tris stadijas: pirmą stadiją, negaciją ir absurdą, atspindi romanas „Svetimas“, pjesės „Kaligula“ ir „Nesusipratimas“, esė „Sizifo mitas“. Pozityviąja antrąją teigimo ir maišto stadiją reprezentuoja romanas „Maras“, pjesės „Apgulties padėtis“ ir „Teisieji“, esė „Maištaujantis Žmogus“. Paskutinė trečioji stadija buvo apie būseną tarp teigimo ir neigimo – apie meilę. Trečiajam kūrybos ciklui turėjo priklausyti nebaigtas romanas „Pirmasis žmogus“.[55]
A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Todėl pasak A. Kamiu, „Kūrėjo paskirtis tarnauti: tiesai ir laisvei“, nes tik suvokęs ir patyręs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.
A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.
A. Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). A. Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. A. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos[reikalingas šaltinis].
Būdamas 44 metų, 1957 m. spalio 17 d., A. Camus gavo Nobelio literatūros premiją ir tapo antru jauniausiu Nobelio premijos laureatu.
Savo kalbą, pasakytą Nobelio premijos teikimo ceremonijoje, jis dedikavo mokytojui Louisui Germainui.[1][56] Nobelio premija rašytojui buvo suteikta “už reikšmingą literatūrinį indėlį, kuris su įžvalgiu rimtumu nušviečia žmogiškosios sąžinės problemą mūsų laikais”.[57]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
