Žetisu

Žetisu (kaz. Жетісу, kirg. Жетисуу – „Septyni vandenys“) arba Septynupis^[1] – geografinis kultūrinis Azijos (Eurazijos stepės) regionas. Šuo metu jis užima pietrytinį Kazachstaną ir šiaurinį Kirgizijos pakraštį.

Didžiosios stepės regionas Žetisu Жетісу
Šalis	Kazachija (Almata, Džambulas), Kirgizija (Ču)
Tautos	kazachai, tarančiai
Miestai	Almata, Biškekas
Didžiosios stepės regionai: Panonija, Ponto stepė, Kazachijos stepė, Žetisu, Džiungarija, Mongolijos stepė, Mandžiūrija

Geografija

Balchašo ežero baseinas

Regionas driekiasi į pietryčius nuo Balchašo ežero, kuris sudaro jo šiaurės vakarinę ribą, atskiriančią nuo likusios Eurazijos stepės. Pietų ir rytų regiono riba tampa kelios kalnų grandinės, vadinamos Alatau. Rytuose regioną uždaro Džungarijos Alatau, už kurio yra Džungarija, pietuose – Transilio Alatau, už kurio yra Isyk Kulio ežeras ir prasideda kalnuoti kraštai – Tianšanis.

Regiono pavadinimas kilo iš 7 didžiausių į Balchašą įtekančių upių, prasidedančių Alatau ir tekančių į Balchašą: Ilio, Karatalio, Bjeno, Aksu, Lepsi, Baskano ir Sarkando. Regionas taip pat apima ir Ču upės slėnį, tačiau kadangi ši upė neįteka į Balchašą, į bendrą skaičių nėra įtraukiama. Taip pat regionui gali būti priskiriamas Ilio kraštas (Ilio upės aukštupis), šiuo metu priklausantis Kinijai, su svarbiausiu miestu Kuldža.

Klimatas griežtai žemyninis, su ryškiu temperatūrų svyravimu. Didžiumai regiono būdingas nederlingas stepių dirvožemis, ir tik prie didžiųjų upių galima drėkinamoji žemdirbystė.

Istorija

Seniausi žinomi regiono gyventojai buvo indoeuropiečiai sakai, kuriuos paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą išstūmė greičiausiai tiurkų kilmės vusuniai. Jie sukūrė gentinę konfederaciją ir kovojo su šiongnu rytuose ir kangiujais vakaruose.

V a. regioną prisijungė Žoužanų kaganatas, tačiau žoužanai mažai skyrė dėmesio šiai tolimai vakarinei provincijai, čia vyko nuolatiniai tautų kraustymaisi. Galiausiai VI a. regione hegemoniją paėmė gok-tiurkai, sukūrę milžinišką Tiurkų kaganatą. 581 m. kaganatui suirus, Žetisu regionas atiteko Vakarų tiurkų kaganatui, ir šio sostine tapo Sujabo miestas Ču upės slėnyje.

Po Vakarų tiurkų kaganato suirimo, Žetisu kontroliavo tiurgešai, vėliau – karlukai (766–940 m.), iš kurių X a. viduryje kilo Karachanidų dinastija. Ši dinastija kontroliavo dideles teritorijas Rytų Turkestane ir Vidurinėje Azijoje. Juos XII a. pakeitė Karakitajai.

XIII a. regionas atiteko Mongolų imperijai, o šiai suirus – Čagatajaus chanatui (jo sostine buvo Almalikas Žetisu regione). 1347 m. čia atsikūrė Mogulistanas. 1465 m. iš Uzbekų chanato migravo dalis tiurkų genčių. Būsimieji kazachai, vadovaujami Žanibeko ir Kerėjaus, pasitraukė į Semirečję, kur įkūrė Kazachų chanatą. Netrukus jis ėmė plėsti teritorijas į šiaurę ir vakarus, užimdamas visą dabartinės Kazachijos teritoriją. Tokiu būdu Žetisu tapo kazachų politiniu ir kultūriniu centru, ir buvo vadinamas Vyresniuoju žuzu.

Nuo XVII a. Vyresnysis žuzas patyrė nuolatinius rytinių kaimynų džungarų antpuolius. Džungarų chanato grėsmė atvedė Žetisu kazachus į Rusijos glėbį. Rusija pradėjo masinę kolonizaciją, pirmiausia naudodama kazokus. Žetisu (Semirečjėje) buvo įkurtas atskiras kazokų padalinys (Semirečjės kazokų kariuomenė). Rusų kolonizacija dar labiau sustiprėjo po 1905 m., nutiesus Trans-Aralo geležinkelį. 1867 m. įkurtas Rusijos imperijos administracinis vienetas Semirečjės sritis, kuri apėmė ir kalnuotus regionus piečiau.

Rusijos revoliucijų 1917 m. metu vietiniai kazachai išžudė nemažą dalį rusų kolonistų, tačiau jų sukilimas buvo žiauriai numalšintas vadovaujant bolševikui M. Frunzei. Iš pradžių Žetisu priskirtas Turkestano ATSR, o 1924 m. tapo Kazakijos ATSR dalimi (tik piečiausią regiono dalį su Pišpeko miestu paliekant Kirgizijos ATSR).

Išnašos

1. Pasaulio vietovardžiai; tikrinta 2016-12-10