Šiova laikotarpis

Šiova laikotarpis (jap. 昭和時代 = Shōwa jidai) – Japonijos istorijos laikotarpis (1926–1988 m.). Laikotarpis apima imperatoriaus Hirohito, kuris buvo trečias modernios epochos Japonijos imperatorius, valdymo laikotarpį.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Japonijos istorija
Paleolitas
Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis
Reiva laikotarpis

Pirmoji Šiovos laikotarpio dalis pasižymėjo Japonijos militarizmo augimu iki Japonijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare 1945 m. Karo metu jaunasis imperatorius veikiamas generolų davė įsakymus užpulti Kiniją, Filipinus ir JAV, nors pats turėjo pacifistinių nuostatų. Pralaimėjusi Japonija buvo okupuota, o vėliau išgyveno ekonominį kilimą. Šiova – tai imperatoriaus Hirohito valdymo devizas.

Militarizmas ir ekspansionizmas

Taikinga Taišio užsienio politika, sąlygojama tiek tarptautinių faktorių, tiek ir susiformavusios dvipartinės sistemos, kėlė kariškių ir nemažos politinio elito dalies nepasitenkinimą. Japonijos ekonomiką, labai suklestėjusią Pirmojo pasaulinio karo metais, stipriai palietė pasaulinė 1929–30 m. depresija. Labai išaugo nepasitenkinimas politinėmis rietenomis, finansinių klikų zaibatsu politine įtaka. Sustiprėjo kairiosios socialistinės ir ypač dešiniosios radikalios nacionalistinės srovės, kurių ideologai teigė, kad visų problemų priežastis yra vakarietiškos demokratinės ir kapitalistinės naujovės, individualizmas, nuolaidžiavimas Vakarams. Ministras pirmininkas Hamaguchi, pasirašęs Londono sutartį, mirė nuo žaizdų po pasikėsinimo 1930 m. lapkritį, kitas ministras pirmininkas – Inukai Tsuyoshi buvo nužudytas 1932 m. gegužę. Jo vietą užėmė admirolas, ir nuo to laiko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japoniją valdė militariniai nepartiniai kabinetai. Nors partijos ir toliau laimėdavo rinkimus (1932, 1936, 1937 m.), parlamento įtaka vis mažėjo. 1940 m. partijos buvo formaliai uždraustos.

Visi šie reiškiniai 1937–1945 m. sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu Japonija vykdė intensyvius užkariavimus Ramiajame vandenyne. Nors Japonijoje partijas formaliai pakeitė skėtinė organizacija Pagalbos imperiniam valdymui asociacija, režimas neįgijo būdingų totalitarizmui bruožų, išliko nepakeista konstitucija, imperatoriaus institucija.

Okupacija (1945–1952)

Douglas MacArthur ir Hirohito

Kare žuvo 1,15 mln. Japonijos kariškių ir apie 950 tūkst. civilių, miestai sugriauti, pramonė žlugusi. Pagal slaptas Jaltos sutartis, pietinė Sachalino dalis ir Kurilų salos buvo perduotos Sovietų Sąjungai. Šalis buvo okupuota, formaliai – sąjungininkų (JAV, SSRS, Kinijos ir Britanijos sandraugos), tačiau iš tikro visus klausimus sprendė Tokijuje įsteigtas amerikiečių Generalinis štabas, kuriam vadovavo Sąjunginių valstybių aukščiausios vadovybės vadas generolas D. Makarturas. SSRS, negavusi atskiros okupacinės zonos, Japonijos reikaluose nedalyvavo. Okupacijos svarbiausias tikslas buvo demilitarizuotos ir demokratinės valstybės sukūrimas. Tarptautinis tribunolas už karinius nusikaltimus nuteisė mirties bausme buvusį ministrą pirmininką, generolą Tojo ir kitus 6 generolus (pakarti 1948 m. gruodžio 23 d.), 16 – kalėti iki gyvos galvos. Armija buvo demobilizuota, Imperinis armijos štabas likviduotas, karinis laivynas padalintas tarp keturių didžiųjų valstybių, buvę veikėjai ir vadovai atleisti iš pareigų, uždraustos nacionalistinės organizacijos, militaristinė ir nacionalistinė propaganda, šintoizmas neteko valstybinės religijos statuso.

Skirtingai nei Vokietijoje, okupacinė kariuomenė atliko valdymo funkcijas ne betarpiškai, o per Japonijos vyriausybę ir biurokratiją. Buvo paliktas ministrų kabinetas, suformuotas rugpjūčio 17 d., kuriam vadovavo imperatoriaus pusbrolis princas Higashi-Kuni. Tačiau kai kurie ministrai buvo apkaltinti obstrukcionizmu, ir spalio 5 d. buvo sudaryta nauja vyriausybė, vadovaujama barono, tarpukario laikotarpiu buvusio užsienio reikalų ministro Kijuro Shidehara. Sudėtingoje pokario situacijoje sunku buvo užtikrinti stabilumą. Neaiškios buvo prieš pat kapituliaciją sudarytų liberalų, socialistų ir kitų partijų platformos, jose buvo nemaža buvusių ankstyvesnio režimo veikėjų.

Pokario metai buvo gilių ir sparčių permainų laikotarpis, primenantis Meidži periodą tuo, kad buvo perimamos Vakarų institucijos, normos, vertybės. Ypatingą reikšmę turėjo naujos konstitucijos rengimas. MacArthuro administracijos nepatenkino japonų parengtas variantas, ir jo administracija pateikė savo projektą, kuris buvo pateiktas parlamentui 1946 m. balandį, priimta lapkričio 3 d. ir įsigaliojo 1947 m. gegužės 3 d. Pagal naująją konstituciją suverenitetas paskelbtas priklausančiu tautai, imperatorius kvalifikuojamas kaip valstybės ir tautos simbolis, atsisakyta karo kaip suverenios teisės išraiškos ir ginkluotųjų pajėgų steigimo. 1952 m. atgavus suverenitetą, kai kurie straipsniai buvo reinterpretuoti: 1954 m. sukurtos savigynos pajėgos.

Okupacinė administracija įvykdė radikalią agrarinę reformą, pagal kurią fermeriai pusvelčiui įsigijo nuomojamą žemę – vidutiniškai 1 ha kiekvienam ūkiui. Reformos apėmė darbo, švietimo ir kitas sferas. Pagrindinės prieškarinės partijos transformavosi į Liberaliąją ir Progresyviąją (vėliau pasivadinusią Demokratine) partijas. Šalia jų veikė socialistų ir komunistų partijos. Partinė sistema stabilizavosi 1948 m., į valdžią sugrįžus Yoshida Shigeru kabinetui, kuris išsilaikė iki 1954 m. Konservatyvi Liberalų demokratinė partija suformuota 1955 m.

Po okupacijos

1951 m. rugsėjo 8 d. Japonija pasirašė Taikos ir saugumo sutartis su JAV, ir okupacija formaliai baigėsi 1952 m. balandžio 28 d. Pagal Saugumo sutartį JAV įsipareigojo užtikrinti Japonijos saugumą ir tuo tikslu laikyti savo ginkluotąsias pajėgas Japonijos teritorijoje (didžiausia bazė buvo įsteigta Okinavos saloje, kuri iki 1972 m. buvo valdoma amerikiečių).

Vidaus politika

Atgavus suverenitetą, politinės jėgos persigrupavo. 1955 m. susivienijo socialistai ir sudarė Japonijos socialistinę partiją (JSP), o konservaryvios Liberalų ir Demokratų partijos susijungė, sudarydamos Liberaliąją demokratinę partiją (LDP). Pastaroji, išsaugodama ryšius su stambiuoju verslu ir akcentuodama ekonominę plėtrą, Japonijos vaidmenį pasaulyje ir artimus ryšius su JAV, tapo dominuojančia jėga. Būdingas šios partijos bruožas tapo tarpusavyje konkuruojančios frakcijos, susietos su verslo pasauliu ir biurokratija. Socialistinė partija buvo nusistačiusi prieš tamprius ryšius su JAV (karines bazes, Abipusio saugumo sutartį, Japonijos sąsajas su Vietnamo karu), skyrė daug dėmesio ekologinėms problemoms.

Frakcijų kova liko sunkiai sprendžiama vidaus politikos problema. Per 1972–1962 m. laikotarpį pasikeitė 6 LDP vyriausybės vadovai, nesiliovė skandalai dėl politinės korupcijos (1974 m. atsistatydino ministras pirmininkas Tanaka, 1983 m. nuteistas 4 metams kalėjimo ir sumokėti 500 mln. baudą dėl kyšio paėmimo iš „Lockheed Aircraft“ korporacijos), 1989 m. atsistatydino du ministrai pirmininkai. Ministrui pirmininkui Nakasonei 1982–87 m. pavyko kiek atstatyti partijos prestižą.

Ekonomika

1952 m. Japonijos ekonomika pasiekė prieškarinį lygį ir toliau augo nepaprastai sparčiai – kasmet 10–15 proc. iki pat 1973 m. energetinės krizės. Prekybos ir pramonės ministerijos 1959 m. suformuluota naujoji industrinė politika stimuliavo aukštos kokybės hi-tech vartojimų prekių gamybą, skirtų vidinei rinkai (1960 m. buvo priimtas pajamų padvigubinimo planas) ir eksportui. Per trumpą laikotarpį Japonija tapo pirmaujančia šalimi buitinės elektronikos, laivų statybos, plieno, automobilių gamybos ir kitose šakose. Ta aplinkybė, kad karo metais beveik visa pramonė buvo sugriauta, išėjo į naudą, nes buvo statomos naujos įmonės, kuriose buvo panaudojamos moderniausios technologijos.

Japonijos ekonominė plėtra staigiai sulėtėjo 8-ajame dešimtmetyje. Amerikai 1971 m. atsisakius fiksuoto dolerio kurso ($35 už unciją aukso), pakilo jenos vertė ir atitinkamai pabrango Japonijos prekės ir sumažėjo jų eksportas. Rimtas neigiamas pasekmes turėjo energetinė krizė, naftos eksportuotojams pakėlus kainas. Japonijos BVP augimas sumažėjo dvigubai – iki 4–5 proc. kasmet, ir dar labiau sulėtėjo 10-ajame dešimtmetyje. Japonijos ekonomika atsidūrė stagnacijos būklėje.

Visuomenė ir kultūra

Ekonominiai pokyčiai sąlygojo socialinę kaitą. Japonai tapo urbanizuota tauta (nuo 50 proc. 1945 m. iki 80 proc. 1970 m.), išaugo išsilavinimo lygis (karo metais raštingumas buvo nukritęs iki 14 proc.), stabilizavosi gyventojų skaičius. Išsaugodama daugelį tradicinių bruožų, japonai, ypač jaunoji karta perėmė daug Amerikos kultūros ir gyvenimo būdo elementų. Tačiau Japonijos ekonominis stebuklas turėjo Vakaruose sunkiai įsivaizduojamų pusių: sausakimšas transportas, didelė dalis labai mažų (12 m²) butų, parkų stoka.

Tarptautiniai santykiai ir diplomatija

Tarptautinę Japonijos padėtį sąlygojo jos pralaimėjimas kare. Sovietų Sąjunga okupavo šiaurines teritorijas – pietų Sachaliną ir Kurilų salas, JAV kontroliavo Riūkiū salas. Visos kaimyninės šalis turėjo didesnes ginkluotąsias pajėgas. San Francisko konferencijos (1951 m.) išdavoje buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Japonija atsisakė pretenzijų į Korėją, Taivaną, šiaurines teritorijas, Peskadorų ir kai kurias kitas salas. SSRS dalyvavo konferencijoje, bet nepasirašė sutarties, palikdama Japonijai viltį atgauti keturias Kurilų salas, kurias Japonija buvo įsigijusi taikiu būdu. JAV-Japonijos saugumo sutartis (1951 m.) užtikrino Japonijai „individualios ir kolektyvinės savigynos teisę“. Kaip buvo numatyta taikos sutartyje, Japonija vėliau pasirašė sutartis dėl reparacijų (prekėmis) su Birma (dabar Mianmaras) (1954 m.), Filipinais (1956 m.), Indonezija (1958 m.). 1956 m. buvo atkurti diplomatiniai santykiai su SSRS (tačiau formali taikos sutartis nebuvo pasirašyta) ir tais pačiais metais Japonija priimta į JTO. Dėl JAV nepritarimo, Japonija neužmezgė diplomatinių santykių su Kinija, tačiau prekybiniai ryšiai vystėsi gana sparčiai, nors ir netolygiai. Po JAV ir Kinijos santykių normalizacijos, Japonija 1972 m. užmezgė diplomatinius santykius, o 1978 m. pasirašė taikos sutartį su kontinentine Kinija ir apribojo formalius ryšius su Taivanu. Siekdama atstatyti savo teigiamą įvaizdį Pietryčių Azijoje Japonija teikia regiono šalims didelę ekonominę paramą.

Šiova eros atitikmenys Grigaliaus kalendoriuje

Šiova	1	2	3	4	5	10	15	20	25	30	35	40	45	50	55	60	64
Grigaliaus	1926	1927	1928	1929	1930	1935	1940	1945	1950	1955	1960	1965	1970	1975	1980	1985	1989