From Wikipedia, the free encyclopedia
Vakcina,[1] arba skiepai – medicininis preparatas, skirtas įgyti imunitetui nuo infekcinės ligos.[1] Imituodamas natūralią infekciją, šis preparatas parodo imuninei sistemai ligos sukėlėją, prieš kurį imuninė sistema pagamina antikūnus ir kitus gynybos mechanizmus.
Vakcinos gali būti profilaktinės ir gydomosios. Profilaktinių vakcinų paskirtis – nesukeliant ligos paleisti natūralius imuninės sistemos gynybinius mechanizmus prieš ligos sukėlėją. Kai organizmas susidurs su laukiniu infekcijos sukėlėju, jis jau turės apsaugą nuo jo, t. y. – imunitetą. Dažniausiai vakcinos yra skiepijamos sveikam žmogui, siekiant jį apsaugoti nuo užkrečiamų ligų. Vakcinavimas, taip pat gali būti naudojamas norint apsaugoti žmogų, turėjusį kontaktą su sergančiuoju.
Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų priskiriamas prie didžiausių žmonijos atradimų. Vakcinos kasmet išgelbėja daugybę žmonių gyvybių. Be to, pasiskiepijus didžiajai visuomenės daliai, susidaro visuomenės imunitetas, ir taip apsaugomi net ir nesiskiepiję jos nariai. Nepaisant to, tai neužkerta kelio vakcinų kontroversijoms, antivakcininiams judėjimams.
1796 m. Edvardas Dženeris, šiuolaikinės imunoprofilaktikos pradininkas, atliko karvių raupų įskiepijimo eksperimentą ir sėkmingai paskiepijo berniuką. 1881 m. Lui Pasteras iškėlė skiepų nuo pasiutligės klausimą, o po ketverių metų šiais skiepais buvo paskiepytas pirmas žmogus. XX a. viduryje pradėta skiepyti kombinuotas vakcinas. 1986 m. paskelbtas pirmasis „Imunizavimo politikos“ dokumentas, kuriuo, kurdamos imunizavimo programas, rėmėsi daugelis pasaulio šalių. Vakcinos lėmė, kad pasaulyje išnyko raupai, baigia išnykti poliomielitas, sparčiai judama tymų ir raudonukės išnaikinimo link. Ėmus vakcinomis valdyti tokias ligas kaip stabligė, difterija, kokliušas, ženkliai sumažėjo naujagimių sergamumas šiomis ligomis.[2]
Vakcinos yra sudėtiniai imunobiologiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų.
Vakciną sudaro:
Vakcinose naudojami mikroorganizmai arba jų dalys yra vadinami antigenais. Jų baltymų sandara skiriasi nuo žmogaus, todėl imuninė sistema juos atpažįsta, sukeldama imuninį atsaką bei suformuodama imunitetą sukėlėjui, t. y. atsparumą. Tam, kad imuninės sistemos elementai galėtų atpažinti antigeną, turi vykti uždegiminė reakcija antigeno patekimo vietoje. Uždegimo vietoje esančios biologiškai aktyvios medžiagos skatina antigeną prezentuojančių ląstelių chemotaksį, t. y., judėjimą ir koncentraciją antigeno patekimo vietoje. Šios ląstelės „suvalgo“ antigeną, jo dalis „parodo“ savo paviršiuje ir nukeliauja į limfmazgius. Limfmazgiuose esančioms b latęlėms antigeną prezentuojančios ląstelės perduoda informaciją apie antigeną. B ląstelės pradeda daugintis ir dalintis į dviejų tipų ląsteles: antikūnus gaminančias ir atminties ląsteles. Atminties ląstelės tarnauja kaip rezervas, kuris antrą kartą „susitikęs“ antigeną pradės gaminti antikūnus ir taip užtikrins savalaikį ir pakankamą jų kiekį, kad nugalėtų infekciją. Antikūnus gaminančios ląstelės užtikrina antikūnų, kurie atitinka antigeną t. y. sugeba su juo jungtis (specifiškumas) gamybą. Specifiški antigenui antikūnai jungiasi su į organizmą patekusiu infekcijos sukėlėju, prieš kurį jie buvo pagaminti ir taip padeda jį neutralizuoti. Jei infekcijos sukėlėjas yra virusas, antikūnai jungiasi prie jo ir neleidžia pastarajam patekti ir užkrėsti ląstelių. Jei tai bakterija – antikūnai „paženklina“ ją ir taip sudaro sąlygas kitoms imuninės sistemos ląstelėms – makrofagams, T limfocitams bakteriją sunaikinti.
Vakcinos antigenas turėtų sukelti imuninį atsaką, panašų į tikrą (natūralų) ligos sukėlėją.
Galimos trys pagrindinės nepageidaujamos reakcijos į skiepą: vietinės (dažniausiai pasitaikančios), sisteminės (bendrosios) ir alerginės. Vietinės nepageidaujamos reakcijos pasireiškia gana dažnai vakcinos įskiepijimo vietoje. Jos yra nesunkios ir greitai praeina negydomos. Jas sukelia uždegiminė reakcija skiepijimo vietoje. Sisteminės reakcijos – karščiavimas (dažniausiai pasireiškianti šio tipo reakcija), silpnumas, raumenų skausmai, traukuliai (retai pasitaikanti komplikacija). Kitos sisteminės reakcijos yra specifinės ir priklauso nuo konkrečios vakcinos. Šios reakcijos gali sutapti su virusine infekcija ir nebūtinai yra reakcija į skiepą. Alerginės reakcijos, kilusios dėl skiepo, yra labai retos. Jas gali sukelti antigenas arba bet kuri sudėtinė vakcininio preparato dalis. Kadangi vakcinos yra baltyminės kilmės medikamentai, retais atvejais gali pasirėkšti greito tipo alerginė reakcija vadinama anafilaksija.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
