Tocharų kalbos
From Wikipedia, the free encyclopedia
Tocharų kalbos – indoeuropiečių kalbų, kurios III–II tūkstantmetyje pr. m. e. vartotos Rytų Europoje, vėliau (iki VIII m. e. a.) Vidurinėje Azijoje, grupė. Tocharų kalbas išstūmė uigūrų kalbos. Kinijoje, Sindziango provincijoje, rasta tocharų kalbos rašto paminklų modifikuotais brahmi rašmenimis. Šie rašto paminklai datuojami V–VIII a.
Tocharų | |
Paplitimas | Centrinė Azija |
---|---|
Kalbų skaičius | (2) |
Kilmė | indoeuropiečių >tocharų |
Klasifikacija | Turfano kalba, Kučos kalba |
Skiriamos dvi artimos tocharų kalbos: tocharų A (rytų tocharų) ir tocharų B (vakarų tocharų).
Tocharų kalbos turi bendrumų su indoeuropiečių kalbomis, vartojamomis Vakarų Europoje.
Šioms kalboms būdinga: 3 giminės, 5 skaičiai (vienaskaita, dviskaita, porinis skaičius (kalbant apie natūraliai susidariusius dalykus, pvz., dvi ranki), pliuratyvas (reiškė „kiekvienas atskirai paėmus”) ir daugiskaita), visiškai perdaryta linksnių sistema (jų buvo iki 11), nelaipsniuojami būdvardžiai, sudėtinga asmenavimo sistema. Leksikoje gausu skolinių iš indoiranėnų ir neindoeuropietiškų kalbų.[1]
Kai kurie kalbininkai mano, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo šiaurės kalbų grupė, sudaryta iš baltų, slavų, germanų ir galbūt tocharų kalbų.[2]