Skitai
From Wikipedia, the free encyclopedia
Skitai – senovės iranėnų tauta,[1] kalbanti indoeuropiečių kalba, gyvenusi Ponto stepėje (tuo metu vadinta Skitija). Tai – graikiškas jų pavadinimas. Asirai juos vadino iškuza, spėjama, kad senovės civilizacijų šaltiniuose minimi kimerai buvo skitų kilmės.
Didžiosios Stepės tauta: Skitai | |
Kilmė | indoeuropiečiai |
Protėvynė | nežinoma |
Laikotarpis | IX – II a. pr. m. e. |
Hegemonija | Ponto, Kazachų stepės |
Palikuonys | Kimerai, Sakai, Sarmatai |
Ponto stepės istorija |
Skitai |
Sarmatai |
Hunai, Vakarų tiurkai |
Bolgarai, Sabirai, Alanai |
Chazarų kaganatas (Chazarai) |
Pečenegai |
Kumanai (Kipčiakai) |
Aukso orda: |
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai |
Kazokai: |
Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės |
Rusijos imperija (Novorosija) |
TSRS (Kalmukų ATSR) |
Ukraina, Rusijos Federacija |
Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys |
Skitų kontroliuojamos Skitijos teritorija laikui bėgant keitėsi ir apėmė teritorijas nuo Altajaus regiono, per pietinę Ukrainą iki Dunojaus žemupio, Bulgarijos ir Gruzijos. Azijos (Kazachų stepės) skitai vadinti sakais ir buvo žinomi kinams kaip sai (塞).