From Wikipedia, the free encyclopedia
Simonas Bokanegra (it. Simone Boccanegra)– prologo ir trijų veiksmų Džiuzepės Verdžio opera[1], parašyta pagal Antonijaus Gutierezto (it. Antonio García Gutiérrezto) to paties pavadinimo dramą (1843 m.).
| Simonas Bokanegra | |
|---|---|
 Pirmas operos „Simonas Bokanegra“ libreto leidimas (1881 m.) | |
| Pavadinimas originalo kalba | Simone Boccanegra |
| Kompozitorius | Džiuzepė Verdis |
| Libreto autorius(-iai) | Frančesko Pavė ir Arigo Boitas |
| Pagal | Antonijo Garsijos Gutierezto to paties pavadinimo dramą |
| Tekstų autorius | vertimas į lietuvių kalbą A Kalinauskas |
| Premjeros data, teatras | 1857 m. kovo 12 d. Venecijoje „La Fenice“ (it. Teatro La Fenice) teatre ir 1881 m. kovo 24 d. La Skalos teatre Milane |
| Pastatymai Lietuvoje | m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre |
| Žinomiausios dainos | |
1856 m. Džiuzepė Verdis pradėjo rašyti operą, kurios pagrindinis veikėjas Simonas Bokanegra – tikrovėje egzistavusi asmenybė.
Simonas Bokanegra buvo pirmasis Genujos dožas. Jis tapo dožu 1339 m. ir juo išbuvo šešerius metus. Vėliau, 1356 m., vėl tapo dožu ir išliko iki pat savo mirties 1363 m.[2]
Kurdamas šią operą Verdis daug laiko ir dėmesio skyrė teksto ir idėjų perteikimui. Šis darbas, bent jau iš pradžių, jam buvo labai svarbus asmeniškai. Nors operoje daugiausia gvildenamos politinės problemos ir pašiepiama to meto visuomenė, Verdžiui buvo svarbu perteikti pagrindinio veikėjo jausmus, kurie buvo artimi ir pačiam kompozitoriui. Kompozitoriaus žmona Margherita Barezzi ir judviejų vaikai mirė nuo encefalito. Panašią tragišką situaciją operoje išgyvena ir Simonas Bokanegra – jo mylimoji Marija miršta operos pradžioje, o vėliau dingsta ir judviejų dukra, pavadinta motinos vardu. Veikėjas ją sutinka tik po 25-erių metų. Pats kompozitorius savo mirusius vaikus prarado amžinai. Ši opera laikoma viena pesimistiškiausių ir niūriausių Verdžio kūrinių. Joje dainuojama, jog „laimė tėra iliuzija – žmogaus širdis kupina nesibaigiančio sielvarto“.[3]
Pirmojo libreto autorius – Frančesko Pavė (it. Francesco Maria Piave). Pirmoji operos premjera įvyko 1857 m. kovo 12 d. Venecijoje „La Fenice“ teatre (it. Teatro La Fenice). Nors kritikai operą įvertino teigiamai, žiūrovai ją sutiko gana šaltai. Pats Džiuzepė Verdis labai mėgo šį kūrinį, tačiau opera didesnio pasisekimo taip ir nesulaukė. Džiuzepės Verdžio leidėjas pasiūlė atgaivinti operą, bet tai užtruko ištisus 23 metus, kol Verdis įsiklausė ir galiausiai pasirinko naują libretistą Arigo Boitą (it. Arrigo Boito). Operos antrosios versijos premjera įvyko 1881 m. kovo 24 d. La Scalos teatre Milane. Pastaroji susilaukė didesnio pasisekimo. Populiarumu ši opera kiek nusileidžia kitoms Džiuzepės Verdžio operoms, tačiau išlieka viena įdomiausių ir rimčiausių kompozitoriaus muzikinių dramų.
Operos veiksmas vyksta Genujoje XIV amžiuje, prologas – 1339 m., o likusi dramos dalis – 1364 m.[4]
Simonas Bokanegra, Amelija, Jakopas Fiesko, Gabrielis Adorno, Paolo Albiani, Pietro, Kapitonas, tarnas.
Aikštė priešais Fiesko rūmus. Plebėjas Paolo Albiani sako savo sąjungininkui Pietro, kad artėjančiuose dožo rinkimuose jo kandidatas yra Simonas Bokanegra. Atvyksta Bokanegra. Paolo užsimena, kad jei Bokanegra taps dožu, aristokratas Jacopas Fiesko leis jam susituokti su savo dukra Marija. Kai Simonas Bokanegra išvyksta, Paolo papasakoja Fiesko apie Bokanegro meilės romaną su Marija ir judviejų susilauktą vaiką. Įsiutęs Fiesko, Marijos tėvas, uždaro dukrą rūmuose. Pietro suburia piliečių minią palaikyti Bokanegrą. Miniai išsisklaidžius, Fiesko išeina iš savo rūmų apimtas sielvarto – Marija ką tik mirė (arija: „it. Il lacerato spirito“ – „Nukankinta liūdna tėvo siela“). Jis prisiekia atkeršyti Bokanegrai už jo šeimos sunaikinimą. Tačiau sutikęs Bokanegrą apie Marijos mirtį Fiesko nutyli. Bokanegra pasiūlo susitaikyti. Fiesko iškelia sąlygą – taika bus galima tik tuo atveju, jei Bokanegra atiduos jam savo dukrą Mariją. Tačiau Bokanegra paaiškina, kad tai neįmanoma, nes Marija dingo ir jis nežinąs, kur ji dabar yra. Bokanegra įeina į rūmus, ten randa mirusią savo mylimąją. Skausmas persipina su naująjį dožą sveikinti atėjusios minios šurmuliu.
Praėjo dvidešimt penkeri metai. Dožas ištrėmė daugelį savo politinių oponentų ir konfiskavo jų turtą. Tarp jų ir Jakopą Fiesko, kuris gyveno Grimaldžio rūmuose Andrea Grimaldi vardu ir planavo sąmokslą prieš dožą. Grimaldi įsivaikino našlaitę, vardu Amelija. Tačiau Amelija- tai ne kas kitas, kaip Bokanegro dukra Marija, kuriai duotas jos motinos vardas. Tuo pačiu ji – Fiesko anūkė. Grimaldžiai davė jai Amelijos vardą tikėdamiesi, kad vieną dieną ji taps jų šeimos turto paveldėtoja, nes Grimaldžių sūnūs buvo ištremti, o jų pačių dukra mirusi.
_03.jpg)
Pirma scena: sodas Grimaldžio rūmuose prieš saulėtekį. Amelija laukia savo mylimojo Gabrielio Adorno (arija: „it. Come in quest'ora bruna“ – „Kaip ryto šviesoje šviečia jūra ir žvaigždės“). Ji įtaria mylimąjį Adorno rengus sąmokslą prieš dožą ir jam atvykus įspėja apie politinio sąmokslo pavojų. Pasklinda žinia, kad atvyksta dožas. Amelija, bijodama, kad dožas privers ją ištekėti už Paolo (dabar jo tarybos nario), ragina Adorno paprašyti jos globėjo Andrea (iš tikrųjų Fiesko) leidimo jiems tuoktis: (arija: „it. Sì, sì dell'ara il giubilo, kontrasti il fato avverso“ – „Taip, tegul santuokos džiaugsmas priešinasi negailestingam likimui“).
Fiesco pasipasakoja Adorno, kad Amelija yra ne Grimaldi, bet šeimos įvaikis. Kai Adorno sako, kad jam tai nerūpi, Fiesko palaimina santuoką. Bokanegra įeina ir pasako Amelijai, kad atleido jos ištremtiems broliams. Amelija prisipažįsta, kad yra įsimylėjusi, bet ne Paolą, ir atsisako ištekėti už jo. Bokanegra nenori priversti Amelijos. Amelija pasipasakoja, kad ji buvo įvaikinta ir kad turi vieną mamos suvenyrą – paveikslėlį medalione. Bokanegra supranta, kad ji yra jo seniai nematyta dukra. Pagaliau vėl susivienijus juos apima džiaugsmas. Amelija įeina į rūmus. Netrukus po to atvyksta Paolo, kad sužinotų, ar Amelija už jo tekės. Bokanegra jam sako, kad santuoka neįvyks. Įsiutęs Paolo suorganizuoja Amelijos pagrobimą.
Antra scena: Tarybos rūmai. Dožas ragina savo tarybos narius sudaryti taiką su Venecija. Jį pertraukia minios, reikalaujančios kraujo, garsai. Paolo įtaria, kad jo pagrobimo sąmokslas nepavyko. Dožas neleidžia niekam išeiti iš tarybos posėdžių salės ir įsako atidaryti duris. Į vidų įsiveržia minia, kuri vejasi Adorno. Adorno prisipažįsta nužudęs plebėją Lorenzino, kuris pagrobė Ameliją, tvirtindamas, kad tai padarė aukšto rango pareigūno nurodymu. Adorno klaidingai spėja, kad tas pareigūnas buvo ne kas kitas kaip Bokanegra ir ruošiasi jį pulti. Atskubėjusi Amelija jį sustabdo (arija: it. Nell'ora soave – „Tą mielą valandą, kuri kviečia į ekstazę, ėjau vienas prie jūros“). Ji pasakoja apie savo pagrobimą, bet sako pagrobėjo nespėjusi atpažinti. Vėl prasideda muštynės. Bokanegra įveda tvarką ir nakčiai suima Adorno (arija: it. Plebe! Patrizi! Popolo! – „Plebėjai! Patricijai! Paveldėtojai iš aršios istorijos“). Jis liepia miniai susitaikyti. Minia giria jo gailestingumą. Supratęs, kad Paolo kaltas dėl pagrobimo, Bokanegra įsako jam surasti kaltininką ir prakeikia pagrobėją.
Dožo apartamentai. Paolo įkalina Fiesko ir yra pasiryžęs nužudyti Bokanegrą. Jis įpila į dožo gėrimą lėtai veikiančių nuodų ir bando įtikinti Fiesko nužudyti Bokanegrą mainais už laisvę. Fiesko atsisako. Po to Paolo pameluoja Adorno, kad Amelija yra dožo meilužė, tikėdamasis, kad Adorno nužudys Bokanegrą iš pavydo. Adorno įsiutęs (arija: it. Sento avvampar nell'anima – „Jaučiu aistringą pavydą, kuris uždega sielą“). Amelija įeina į dožo apartamentus ir taip tarsi patvirtina Adorno įtarimus. Jis piktai kaltina Ameliją neištikimybe. Ji tikina jį mylinti, bet negali atskleisti paslapties, kad Bokanegra yra jos tėvas, nes dožas nužudė Adorno šeimą. Kai pasigirsta artėjantis Bokanegra, Adorno pasislepia. Amelija prisipažįsta Bokanegrai, kad yra įsimylėjusi jo priešą Adorno. Boccanegra supyksta, bet sako dukrai, kad jei jaunasis bajoras pakeis savo nusistatymą, jis jam atleis. Jis paprašo Amelijos išeiti, o tada išgeria užnuodyto vandens, kurį Paolo padėjo ant stalo. Bokanegra užmiega. Išnyra Adorno ir ruošiasi nužudyti dožą, bet laiku grįžtusi Amelija spėja jį sustabdyti. Bokanegra atsibunda ir atskleidžia Adorno, kad Amelija yra jo dukra. Adorno maldauja Amelijos atleidimo (tercetas: it. Perdon, Amelia ... Indomito – „Atleisk, Amelija… laukinė, pavydi meilė buvo mano“). Pasigirsta kovų triukšmas – Paolo sukėlė maištą prieš dožą. Adorno žada kovoti už Bokanegrą, kuris prisiekia, kad leis Adorno vesti Ameliją, jei sutriuškins maištininkus.
Dožų rūmų viduje. Sukilimas prieš dožą numalšintas. Paolo pasmerktas mirties bausme už tai, kad susidėjo su sukilėliais, norėjusiais nuversti dožą. Fiesko iš kalėjimo išleidžia dožo vyrai. Pakeliui Paolo giriasi Fiesko, kad nunuodijo Bokanegrą. Fiesko labai sukrėstas. Jis susiduria su Bokanegra, kuris miršta nuo Paolo nuodų. Bokanegra atpažįsta savo seną priešą ir pasako Fiesko, kad Amelija yra jo, Fiesko, anūkė. Fiesko labai gailisi ir pasakoja Bokanegrai apie nuodus. Atvyksta tik ką susituokę Adorno ir Amelija. Fiesko ir Bokanegro susitaiko. Bokanegra dar spėja pasakyti Amelijai, kad Fiesko yra jos senelis, ir prieš mirtį skiria Adorno savo įpėdiniu. Minia gedi dėl dožo mirties.
Spektaklio premjera įvyko 1960 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.[5][6][7]
Pastatymo grupė: Pastatymo režisierius Rostislavas Andrejevas, dirigentas Juozas Indra, dailininkas Mykolas Labuckas, chormeisteris K. Linkevičius, dirigento asistentas K. Ivaškevičius, režisieriaus asistentas Gediminas Šmitas, koncertmeisteriai S.Žvaginytė ir B.Čiurlys
Vaidmenys ir atlikėjai:
Gintaras Rinkevičius 2001 m. pateikė koncertinį operos atlikimą, dalyvaujant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir Kauno valstybiniam chorui.[8]
Atlikėjai:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
