Romuva
From Wikipedia, the free encyclopedia
„Romuva“ (kitaip Senovės baltų religinė bendrija[1]) – XX a. įkurta ir daugiausia Lietuvoje veikianti neopagoniškoji religinė bendrija. „Romuva“ taip pat turi bendruomenes ir pasekėjų Australijoje, Kanadoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje.[2][3] „Romuvos“ tikėjimo praktikavimas daugelio jos pasekėjų laikomas kultūrinio pasididžiavimo dalimi, kaip ir tradicinis menas, baltiškasis folkloras, tradicinių švenčių šventimas, tradicinių dainų dainavimas.[4] Pavadinimas bendrijai suteiktas pagal Petro Dusburgiečio aprašytą senovės prūsų šventyklą Romovę (prūs. Rāmawa) Nadruvoje.[2][5]
Kitos reikšmės – Romuva (reikšmės).
Senovės baltų religija, į kurią orientuojasi „Romuva“, yra bendras sąlyginis įvairių ikikrikščioniškų religinių praktikų, kultų ir pasaulėžiūrų gyvavusių baltų gyvenamame regione apibūdinimas. Šios religinės praktikos ir pasaulėžiūros buvo daugiasluoksnės[6] ir laikui bėgant keitėsi, pvz., keitėsi laidojimo papročiai, o tai rodo fundamentalius pasaulėžiūros pokyčius. Pvz., Marija Gimbutienė teigia, jog baltų pirmtakai garbino Žemės deivę bei kitas moteriškos giminės deives, o ateiviai indoeuropiečiai atnešė tikėjimo į Dangaus dievą ir kitas vyriškos dievybes papročius.[7][8] „Romuva“ nebando apimti visos baltų religijos įvairovės, o orientuojasi į vieną iš jos aspektų – chtoniškąją, per valstiečių sluoksnį išlikusią tikybą.[9] Pati „Romuva“ teigia, kad ji tęsia baltiškąsias tradicijas, kurios išliko folklore ir papročiuose.[10][11][12]