Raudonasis teroras
From Wikipedia, the free encyclopedia
Raudonasis teroras (rus. красный террор) – politinių represijų ir egzekucijų kampanija Sovietų Rusijoje ir Sovietų Ukrainoje, taip pat laikinai okupuotose Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos teritorijose.[1] Šią kampaniją vykdė bolševikai, daugiausia pasitelkiant ČK, bolševikų slaptąją policiją.[2] Oficialiai prasidėjo 1918 m. rugsėjo pradžioje ir tęsėsi iki 1922 m.[3] Raudonasis teroras, kilęs po pasikėsinimų į Vladimirą Leniną ir Levą Trockį, taip pat po Petrogrado čekistų lydero ir bolševikų partijos redaktoriaus nužudymų, buvo atsakas į tariamas represijas prieš bolševikus.[4] Kampanija buvo sukurta pagal 1793 m. Prancūzijos revoliucijos metu vykusio teroro modelį[5] ir siekė pašalinti politinius oponentus, opoziciją ir bet kokią kitą grėsmę bolševikų valdžiai.[6] Sprendimą įgyvendinti raudonąjį terorą taip pat lėmė kai kurių „raudonųjų“ kalinių žudynės per 1917 m. Spalio sukilimą, sąjungininkų įsikišimas į Rusijos pilietinį karą ir didelio masto raudonųjų žudynės per Suomijos pilietinį karą, kurio metu suomių „baltieji“ nužudė 10 000–20 000 revoliucionierių.[4]
Plačiąja prasme šis terminas paprastai taikomas bolševikų politinėms represijoms per visą Rusijos pilietinio karo 1917–1922 metų laikotarpį[3], kaip terminas, atskiras nuo Baltojo teroro, vykdyto Baltosios gvardijos prieš savo politinius priešus, įskaitant bolševikus.