![cover image](https://wikiwandv2-19431.kxcdn.com/_next/image?url=https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/0/06/Logo_du_Premier_Ministre_%25282020%2529.svg/langlt-640px-Logo_du_Premier_Ministre_%25282020%2529.svg.png&w=640&q=50)
Prancūzijos ministras pirmininkas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Prancūzijos ministras pirmininkas (pranc. Premier ministre français), oficialiai Prancūzijos Respublikos ministras pirmininkas (pranc. Premier ministre de la République française) – Prancūzijos Respublikos vyriausybės vadovas ir Ministrų Tarybos pirmininkas.
Prancūzijos Respublikos ministras pirmininkas Premier ministre de la République française | |
![]() Dabartinė Prancūzijos ministras pirmininkas Gabriel Attal | |
Įkurta | 1958 m. spalio 4 d. (1958-10-04) |
---|---|
Statusas | Vyriausybės vadovas |
Rezidencija | Matinjono viešbutis, Paryžius |
Kadencija | Nėra kadencijos limito |
Pirmas ėjęs pareigas | Michel Debré |
Atlyginimas | 178 920 € per metus[1] |
Oficiali svetainė | www |
Ministras pirmininkas užima antrą aukščiausią postą Prancūzijoje po Prancūzijos prezidento. Ministrą pirmininką skiriantis, bet negalintis atleisti prezidentas gali prašyti jo atsistatydinimo. Prancūzijos vyriausybę, įskaitant ministrą pirmininką, gali atleisti Nacionalinė Asamblėja. Po paskyrimo ministras pirmininkas pasiūlo prezidentui ministrų sąrašą. Ministro pirmininko pasirašyti dekretai ir sprendimai, kaip ir beveik visi vykdomosios valdžios sprendimai, yra administracinės teismų sistemos priežiūros objektas. Kai kurie dekretai priimami gavus Valstybės Tarybos (pranc. Conseil d’État), kuriai pirmininkauti turi ministras pirmininkas, patarimą. Ministrai savo ministerijų programas gina premjerui, kuris daro biudžetinius sprendimus. Tai, kiek tuos sprendimus turi priimti ministras pirmininkas ar prezidentas, dažnai priklauso nuo to, ar jie priklauso tai pačiai politinei partijai. Jei taip, prezidentas gali būti ir valstybės vadovas, ir de facto vyriausybės vadovas, o ministras pirmininkas – jo pavaduotojas.
Žanas Kasteksas atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų 2022 m. gegužės 16 d., o prezidentas Emanuelis Makronas tą pačią dieną jo įpėdine paskyrė darbo, užimtumo ir integracijos ministrę Elizabet Born. Jos vyriausybė buvo paskelbta po keturių dienų, gegužės 20 d. Born yra tik antroji moteris, einanti ministrės pirmininkės pareigas. Iki šiol vienintelė moteris, vadovavusi Prancūzijos ministrų kabinetui, buvo Edit Kreson, dirbusi nuo 1991 m. gegužės iki 1992 m. balandžio mėn.[2]