Pleofonija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pleofonija (iš gr. πλεο 'daug' + φωνή 'garsas'; rus. полногласие [polno 'glasijie]), arba pilnagarsystė, pilnagarsis – viena iš fonetikos ypatybių, skirianti šiuolaikines rytų slavų kalbas[1] nuo vakarų ir pietų slavų kalbų. Terminas pilnagarsystė (rus. полногласие) buvo pasiūlytas M. Maksimovo.[2] Manoma, kad šis fonetikos reiškinys atsirado dėl baltų kalbų substrato arba įtakos.[3]
Rytų slavų kalbų areale pleofonija ėmė reikštis apie VII amžių kaip judriųjų balsių metatezės rezultatas: *TorT > ToroT, *TolT > ToloT, *TerT > TereT, *TelT > ToloT, TeleT, TeloT, kai T – bet koks priebalsis; žvaigždute žymimi rekonstruoti junginiai.