Pizos respublika
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pizos respublika (it. Repubblica di Pisa) – faktiškai nepriklausomas (X–XI a.) miestas valstybė Toskanos pakrantėje. Buvo tiek suklestėjusi, kad buvo šimtmečiui tapusi viena pajėgiausių Viduržemio jūros regiono valstybių, kurios pirkliai dominavo Viduržemio jūros prekyboje. Vėliau Pizos respubliką nukonkuravo Genujos respublika. Pizos respublikos jūrinė galia pradėjo augti ir pasiekė viršūnės XI a. Dėl to Pizos respublika priskiriama prie tradicinių jūrinių respublikų.
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| it. Repubblica di Pisa Pizos respublika | ||||
| nebėra | ||||
| ||||
|
Vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Piza | |||
| Kalbos | Italų | |||
| Valdymo forma | Oligarchinė respublika | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Užkariauta Florencijos | 1509 m. | |||
Tuo metu miestas buvo labai svarbus prekybos centras, jis valdė didelius prekybinį ir karinį laivynus. 1005 m. Piza užgrobė Kalabrijos Redžą (Reggio di Calabria) miestą Pietų Italijoje. Pizos respublika nuolat konfliktavo su saracėnais, kurie turėjo bazes Sardinijoje ir Korsikoje, dėl Viduržemio jūros kontrolės.
1017 m. Pizos respublika kartu su Genujos respublika nugalėjo saracėnų karalių Mugahidą ir užėmė Sardiniją. Ši pergalė suteikė Pizos respublikai pranašumą Tirėnų jūroje. Vėliau Piza išstūmė Genują iš Sardinijos, ir tada prasidėjo konfliktas tarp dviejų jūrinių respublikų.
1030-1035 m. Piza sėkmingai sutriuškino kelis miestus varžovus Sicilijoje, o Šiaurės Afrikoje užkariavo Kartaginą. 1051–1052 m. admirolas Jacopo Ciurini užkariavo Korsiką, kas dar labiau sunervino genujiečius.
1063 m. Pizos atstovai derėjosi su būsimu Sicilijos grafu Rodžeriu I, kuris buvo pradėjęs Sicilijos užkariavimą, dėl bendros Palermo atakos. Rodžeris bendros atakos nepalaikė dėl įsipareigojimų kitiems. Iš sausumos neparemta Pizos pajėgų ataka buvo nesėkminga.
1060 m. Pizos respublika susidūrė su Genujos respublika mūšyje. Pizos pergalė padėjo sustiprinti savo padėtį Viduržemio regione. Popiežius Grigalius VII 1077 m. pripažino Pizos respublikos sukurtus „Jūros įstatymus ir papročius“. Imperatorius Henrikas IV suteikė Pizai teisę skirti savo konsulus.
1088 m. Piza nusiaubė Mahdijos miestą Tunise.
1092 m. popiežius Urbonas suteikė Pizai teisę valdyti Korsiką ir Sardiniją, o mieste įkūrė arkivyskupiją. Pizos ir Genujos laivai padėjo Kastilijos karaliui Alfonsui VI (Alfonso VI) iš Valensijos išstumti El Sidą (El Cid).
120 laivų Pizos laivynas dalyvavo Pirmajame Kryžiaus žygyje (taip pat ir 1099 m. paimant Jeruzalę). Pakeliui į Palestiną Pizos laivai apiplėšė kelias Bizantijos salas. Pizos kryžiuočiams vadovavo arkivyskupas Daibertas, būsimas Jeruzalės patriarchas.
Pizos respublika ir kitos jūrinės respublikos pasinaudojo Kryžiaus žygiu kad kurtų prekybinius postus ir kolonijas Rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse (Sirijoje, Libane ir Palestinoje). Pizos respublika įkūrė savo kolonijas Antiochijoje, Akroje, Jafoje, Tripolyje, Tyre, Jopoje, Latakijoje ir Akonėje (Accone). Jie turėjo valdų Jeruzalėje ir Cezarėjoje, mažesnių ir mažiau autonomiškų kolonijų Kaire, Aleksandrijoje ir, žinoma, Konstantinopolyje.
Konstantinopolyje imperatorius Aleksijus I Komninas (Alexius I Comnenus) suteikė Pizos respublikai ypatingas švartavimosi ir prekybos teises. Visuose šiuose miestuose piziečiai gavo privilegijų ir imunitetą nuo mokesčių, bet buvo įpareigoti ginti tuos miestus užpuolimo metu. XII a. Pizos kvartalas Rytiniame Konstantinopolyje turėjo iki 1000 žmonių. Kelerius metus Piza buvo didžiausias prekybinis ir karinis Bizantijos sąjungininkas, tuo metu įtaka viršijusi Venecijos respublikos svorį.
Vakarinėje Viduržemio jūros dalyje Pizos prekeiviai inicijavo 1113–1115 m. ekspediciją į Balearų salas (1085 m. popiežius Grigalius VII Pizai suteikė Balearų salų valdymo teisę), tačiau žygis buvo nesėkmingas ir musulmonų išstumti nepavyko.
Pizos tarptautinė galia smuko 1284 m. patyrus triuškinantį pralaimėjimą Melorijos mūšyje prieš Genujos pajėgas. Piza prarado daugelį galerų, daug jūrininkų pateko į nelaisvę. 1290 m. Genujos laivai atakavo Pizos uostą ir jį sugriovė.
