From Wikipedia, the free encyclopedia
Perraša, arba transkripcija (lot. trans 'per, pro' + lot. scribo 'brėžiu, rašau') kalbotyroje – sistemiškas, nuoseklus kalbos perteikimas rašytiniu būdu. Perrašos šaltinis gali būti gyvas šnekėjimas, gestų kalba arba kita rašymo sistema sudarytas tekstas. Transkripcija nepainiotina su transliteracija (lot. trans- „per, pro” + litera „raidė”), kai viena abėcėlė keičiama kita: sakykime, kirilica keičiama lotynų abėcėle, kad nesuprantantieji kirilicos galėtų perskaityti žodį ar tekstą arba dėl kitų tikslų.[1]
Yra ne viena perrašos sistema ir jos taikymo sritis. Vienos iš dažnesnių:
Nors lietuvių rašyba grįsta fonetiniu principu, tačiau ji ne visai tiksliai atspindi tarimą: pavyzdžiui, žodyje skiaučių raidės i nėra garsas i, o tik minkštumo ženklas, raidė a čia tariama kaip ilgasis išplatėjęs balsis e, be to, po minkštojo priebalsio (šiuo atveju – po afrikatos č) užpakalinės eilės balsiai supriešakėja, todėl ų šiek tiek priartėja prie vokiečių kalbos ü, o nosinis ženklas dabartinėje kalboje nebereiškia tarimo su nosiniu atspalviu – tai tik ilgasis balsis; įprastiniame užrašyme nepažymėtas šiame žodyje suminkštėjęs s; nepažymėta priegaidė. Atsižvelgiant į visas pastabas, fonetinėje perrašoje šis žodis supaprastintai galėtų būti užrašytas taip: [s' k' ǽ: u č' ů:]. Fonetinė perraša taikoma ir tarmėtyroje, kur vartojami papildomi ženklai tarmių garsams užrašyti. Viena iš plačiausiai vartojamų fonetinės transkripcijos sistemų – tarptautinė fonetinė abėcėlė (TFA).
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.