Pasyvus namas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pasyvusis namas (vok. Passivhaus) – pastatas (paprastai – gyvenamasis namas), kurio šildymo ar vėsinimo energetinės sąnaudos yra minimalios (maždaug apie 10 % įprastinių šiuolaikinių pastatų sąnaudų). Pasyviųjų namų konstrukcija siejama su griežtu, gerai apgalvotu, vokiškuoju Passivhaus standartu pastatų energijos vartojimo efektyvumui pagerinti.
Pasyviajam pastatui šildyti arba vėsinti reikia ypatingai mažai energijos.[1] Panašus standartas MINERGIE-P naudojamas Šveicarijoje [2]. Šis standartas nėra skirtas vient tik su gyvenamiesiems namams; keletas biurų pastatų, mokyklų, vaikų darželių ir prekybos centrų taip pat buvo buvo įtraukti į standartą.
Pasyviojo pastato savybės gaunamos ne kaip įprastinio projekto patobulinimas ar papildymas, bet projektuojant tokį pastatą nuo pradžios.[3] Pasyviojo namo idėja dažniausiai naudojama projektuojant naujus pastatus, bet ja remiamasi ir pastatus renovuojant (atnaujinant).
Pagal paskaičiavimus pasyviųjų namų visame pasaulyje yra nuo 15000 iki 20000.[4] [5] Didžioji dauguma pastatų yra pastatyti vokiškai kalbančiose šalyse arba Skandinavijoje.[4]
2009 m. Lietuvoje įgyvendintas pirmasis pasyvaus namo projektas.[6]