![cover image](https://wikiwandv2-19431.kxcdn.com/_next/image?url=https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/7/79/Themis_Aigeus_Antikensammlung_Berlin_F2538.jpg/640px-Themis_Aigeus_Antikensammlung_Berlin_F2538.jpg&w=640&q=50)
Orakulas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Orakulas (lot. oraculum < ōrāre 'kalbėti, prašyti') – asmuo arba institucija, teikianti dievų pranašystes. Taip pat orakulu vadinama ir pati pranašystė bei vieta, kurioje teikiami orakulai.
![Thumb image](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/7/79/Themis_Aigeus_Antikensammlung_Berlin_F2538.jpg/320px-Themis_Aigeus_Antikensammlung_Berlin_F2538.jpg)
Orakulai visų pirma siejami su antikiniu Viduržemio jūros pasauliu. Antikinėje visuomenėje orakulas laikytas dievų pranašu, turėjusiu ypatingą autoritetą. Orakulas (paprastai moteris – pvz., delfų orakulė pitija, romėnų sibilės), naudodamas smilkalus ar kitas haliucinogenines priemones patekdavo į transinę būseną, panašią į Vidurinės Azijos šamanų, ir skelbdavo miglotas, daugiareikšmes ištarmes.[1] Tikėta, kad orakulai niekad neklysta, o jei pranašystė neišsipildo, kaltas netinkamas interpretavimas. Per orakulą kalbanti dievybė, tikėta, atkreipia žmonių dėmesį į jos nustatytos tvarkos, dorovės normų nuosmukį, kulto apleidimą. Žymiausi antikiniai orakulai: Amono šventykla Sivoje (čia esą lankęsis Aleksandras Makedonietis, norėdamas sužinoti savo ateitį), Delfų orakulas prie Apolono šventyklos, Dionės (veliau Dzeuso) orakulas Dodonėje, Epyras, Demetros – Eleusine, Asklepijo – Epidaure, Fauno ir Fortūnos – Prenestėje (netoli dabartinės Romos).[2]
Dalis orakulų ištarmių buvo užrašytos ir kai kurios išliko – Sibilės knygos (bei vėlesni, tiesiogiai nesusiję Sibilių orakulai), Chaldėjų orakulai, Delfų maksimos, įvairūs orakulai (ypač Delfų) minimi graikų ir romėnų literatūroje.
![Thumb image](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/8/8b/Shang_dynasty_inscribed_scapula.jpg/640px-Shang_dynasty_inscribed_scapula.jpg)
Orakulinės arba labai panašios praktikos minimos senovės Egipte (siejamos su deive Vadžet), Asirijoje (minimos pakvaišusios Mario moterys, kurių lūpomis šneka dievai).[3] Orakulų tradicija siejama su ikiindoeuropietiška Mino civilizacija (ypač „gyvačių deive“).[4] Orakulų praktika gerai žinoma Kinijoje (žymiausias pranašysčių rinkinys – „Permainų knyga“). Orakulai žinomi Vakarų Afrikos, Tibeto, havajiečių tradicijose.
Orakulams giminingos kitokios pranašavimo (mantinės) praktikos – oniromantija (pranašiškų sapnų interpretacija), auspicijos (paukščių skrydžių interpretacija), piromantija (ugnies interpretacija), nekromantija (vėlių pranašystės), astrologija (žvaigždžių padėties interpretacijos) ir kt.