From Wikipedia, the free encyclopedia
No (jap. 能 – Nō, iš sino-japonų „įgūdis“) arba Nogaku (jap. 能楽 – Nōgaku) – pagrindinė klasikinės japonų muzikinės dramos forma, atliekama nuo XIV a. No teatras laikoma seniausia iki šių dienų išlikusi ir vis dar atliekama muzikinio teatro meno šaka. No buvo sukurtas ir vystytas kartu su Kiogen – humoristiniais veiksmais, atliekamais pagrindinio No pasirodymo pertraukų metu. Anot UNESCO Kultūrinio Paveldo, abi kartu šios menų atšakos vadinamos nogaku.[1][2] No ir Kiogen išsivystė iš liaudies ir aristokratų liaudies menų, tarp kurių buvo Dengaku, Širobioši ir Gagaku. Nors No kelis šimtmečius buvo lėta ir stilizuota, jos šaknys glūdi Tang dinastijos Nuo (傩, 戏), Sarugaku (kilo iš „Wu muzikinės tradicijos“ įvairiose Kinijos dinastijose) ir liaudies teatrų.
Kitos reikšmės – NO.| No teatras | |
|---|---|
| Nematerialusis pasaulio paveldas | |
 | |
| No vaidinimas Icukušimos šventykloje | |
| Vieta |  Japonija |
| Regionas** | APA |
| Įrašas | 2008 |
| Nuorodos | |
 |
Nuoroda |
 Vikiteka: | NoVikiteka |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
No spektakliai dažniausiai atspindėjo tai, kas neįtikėtina – antgamtinius reiškinius, dvasinius apsireiškimus. No spektakliai apima šokius, vaidinimą, specialių priemonių naudojimą – įvairius aspektus, reikalaujančius itin didelių įgūdžių ir pasirengimo. Emocijos, tai, kas norima pasakyti, dažniausiai perteikiama įvairiais gestais spektaklio eigoje, o kaukės naudojamos įkūnyti vienokį ar kitokį personažus. No meno šaka itin didelį dėmesį skiria tradicijoms – tai iš esmės lemia spektaklio sudėtį ir eigą.[3][4]
Žodis No reiškia įgūdį tam tikroje srityje. Šiuo atveju tai – menas. Žodis gali būti naudojamas pats vienas, arba kartu su žodžiu gaku (muzika). No ir kyogen atsirado aštuntame amžiuje, laikotarpyje, kai sangaku (jap. 散楽 – sangaku – įvairių tipų pasirodymai susidedantys iš akrobatikos, dainavimo bei šokių elementų) plito iš Kinijos Japonijos link.
Moksliniai tyrimai parodė, jog No aktoriais dažniausiai būdavo atstovai šeimų, kurios specializuodavosi menų srityje. Šie tyrimai parodė, jog aktoriai perduodavo savo žinias iš kartos į kartą. Manoma, jog Konparu Mokykla (jap. 金春流 – Konparu) yra seniausia No mokymo įstaiga. Kita teorija teigia, jog No buvo sukurtas tam tikros atstumtųjų žmonių grupės, norėjusios pataikauti aukštesnius postus užimantiems asmenims – naujai valdančiajai samurajų klasei. Kadangi No teatras labai patiko šiogūnui, ši meno šaka greitai išpopuliarėjo ir užėmė aukštą vietą tuometinėje visuomenėje.
No, toks kokį jį pažįstame šiandien, išpopuliarėjo Muromači periodo (1333–1573) metu. Jo populiarėjimui ir suformavimui didelę dalį įtakos turėjo Kanami ir jo sūnus Zeami. Dėka Zeami darbų, tuometinė valdžia (Ašikaga klanas) pastebėjo šią meno formą ir ėmėsi ją globoti. Nors Zeami vėliau prarado valdžios pasitikėjimą ir buvo ištremtas, susikūrė keturios No trupės, gavusios paramą iš šventyklų.[5] Vėliau No darė įtaką kitoms dramos formoms: Kabuki ir buto. Tokugavos periodo (1603–1867) metu No buvo paskelbtas oficialiu ceremoniniu menu. Tokiu būdų ši meno šaka tapo vis labiau standartizuota, pagrindinį dėmesį skirdama tradicijoms. Šiuo laikotarpiu atsirado ir penktoji trupė, kuri kartu su kitomis gyvuoja iki šių dienų.
1868 m., subyrėjus Tokugavos šiogūnatui ir formuojantis naujai, modernizuotai valdžiai, No patyrė didelę finansinę krizę. Nors tai įtakojo nemažos dalies No atlikėjų pasitraukimą, tačiau netrukus teatras atgavo finansinę paramą, daugiausia dėl gerų santykių su užsienio diplomatais. Meidži periodo (1868–1912) metu No patyrė dar didesnį atgimimą, nes dėka tuo metu klestėjusių kompanijų, atlikėjai sugebėjo ne tik labiau prisitaikyti prie visuomenės normų, bet ir gavo progų pasirodyti didžiuosiuose miestuose. 1957-siais, Japonijos vyriausybė paskelbė Nogaku svarbia kultūrine nuosavybe. No ir Kabuki buvo pripažintos dviem iš trijų japonų nacionalinėmis dramos formomis.
Zeami penkių dalių (penkių danų) No pasirodymą apibūdino kaip tobulos struktūros. Iš pradžių jis prasideda lėtai, sukelia įtampą ir įdomumą (jo), antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyje vysto dramos elementus (ha), trečioje dalyje išvystęs kulminaciją, galiausiai penktoje dalyje vėl grįžta į ramybės ir santūromu būseną (kyū).
Anot Zeami, labai svarbu jog jo-ha-kyû struktūra būtų naudojama ne tik pačiame spektaklyje, jo struktūrai ir veiksmui derinti, bet ir kiekvienam šokio, akrobatikos bei dainos aspektui. Taip sukuriama išties užburianti ir traukianti spektaklio aplinka.
No pasirodymą sudaro daugybė įvairiausių elementų kilusių iš Budizmo, Šintoizmo bei įvairių minimalistinių estetikos principų.
Vienas pagrindinių No pasirodymų elementų yra kaukės. Iš viso sutinkama apie 450 įvairių bei skirtingų kaukių, daugiausia paremtų šešiasdešimčia tipų – visų su skirtingais pavadinimais. Kai kurios kaukės naudojamos daugelyje įvairių spektaklių, kitos – labai specifinės, pritaikytos konkretiems spektakliams. Kiekviena kaukė simbolizuoja ne tik veikėjo lytį, bet ir jo amžių, socialinę padėtį.
Nors No teatre naudojamos kaukės slepia aktorių veido mimikas, tai nėra visiškas jų pašalinimas. Kaukių pagalba žiūrovams leidžiama patiems interpretuoti aktorių emocijas, išraiškas bei nuotaiką. Būtent kaukių pagalbos dėka aktoriai gali labiau kontroliuoti emocijas kurias parodo publikai – pasikliaunama kūno kalba bei gestais. Kai kurios kaukės leidžia žaisti su šviesos efektais – pagal tai, kaip aktorius pakreipia galvą, kaukė „atskleidžia“ vis kitą detalią kuri atspindi skirtingas emocijas.
Tradicinė No spektaklio scena – pakankamai atvira, plati, kviečianti žiūrovą mintimis bei emocijomis dalyvauti spektaklyje. Žiūrovai aktorius mato nuo jų įlipimo į sceną iki pat išėjimo – scenoje nėra jokių užuolaidų ar kitų regos lauką ribojančių priemonių. Taigi, sceną sudaro ne tik centrinė teritorija, bet ir visa aplinka.
Vienas pagrindinių No teatro scenos ypatumų – keturiomis kolonomis palaikomas stogas virš centrinės scenos dalies. Stogas simbolizuoja spektaklio ir ir scenos šventumą ir yra matomas ne tik lauke esančiose scenose, bet ir vidinėse. Nepaisant tikėjimo aspekto, stogas taip pat naudojamas aprėpti ir apipavidalinti sceną. Manoma, jog ši architektūros dalelė kilo iš šintoizmo šventyklų.
Dar viena No spektaklį įasmeninanti detalė – hashigakari (jap. 橋掛かり – pakeltas tiltas), naudojamas aktoriams patekti į sceną. Tiltas simbolizuoja ryšį tarp dviejų pasaulių, esančių tame pačiame lygmenyje – dvasių pasaulio ir mūsų – žemiškojo – pasaulio.
No teatro aktoriai pasirodymo metu dėvi specialius šilkinius kostiumus, kuriuos akompanuoja įvairūs papildomi elementai – perukai, kaukės, speciali, spektakliui pritaikyta įranga. No spektaklių kostiumai laikomi atskirais meno kūriniais – į kiekvieno kostiumo sukūrimą ir paruošimą spektakliui įdedama labai daug darbo, skiriamas itin didelis dėmesys detalėms, spalvų ryškumui bei blankumui. Kostiumai turi būti paruošiami nepriekaištingai – tai puikiai matoma spektaklio metu.
Daugelį šimtmečių kostiumai buvo naudojami kaip teatro veikėjų atspindys – ištaigingi, prašmatnūs apdarai buvo vilkimi turtingų ir pasiturinčių personažų, o mažiau pasiturintys veikėjai taip pat turėjo savo specialiai stilizuotus ir pritaikytus kostiumus. Tai buvo daroma atsižvelgiant į Zeami viziją – į tai, kaip jis matė No teatrą ir jo vystymąsi. Tačiau, laikui bėgant, kostiumai pradėjo įgauti tam tikrus, specialius simbolinius elementus. Specialūs rūbai ir apdarai, kuriuos aktoriams davė samurajai ir kita aukštuomenė, buvo transformuojami į spektaklio kostiumus.
Choras bei kiti muzikantai dažniausiai dėvėjo specialius rūbus – prašmatnius, inkrustuotus penkiais herbais, aštrių bei pabrėžiančių formų. Scenos pagalbininkai dėvėjo beveik neišsiskiriančius juodus apdarus – labai panašius kostiumus naudojo ir vakarietiškos kultūros aktoriai.
Pagalbinių daiktų bei įrankių naudojimas No spektakliuose dažniausiai labai stilizuotas ir minimalistinis – geriausias to pavyzdys yra vėduoklė. Ją naudojo visi aktoriai, kad ir kokią rolę jie atlikdavo. Dažniausiai vėduoklė padedama aktoriaus pašonėje kai jis užima poziciją, o sekantį kartą pakeliama jau išeinant iš scenos. Šokių pasirodymų metu vėduoklė galėjo atspindėti bet kokį kitą įrankį – viską nuo kalavijo iki teptuko. Viena vėduoklė gali būti naudojama pavaizduoti daugeliui skirtingų daiktų vieno pasirodymo metu.
Jei spektaklio metu yra naudojami kiti daiktai, jie pristatomi į sceną pristatomi specialių asmenų – kuroko – kurių paskirtis labai panaši į scenos pagalbininkų. Šie žmonės gali nevaržomai vaikščioti ar būti scenoje netgi viso spektaklio metu – jų specialus juodi apdarai simbolizuoja šių žmonių nebuvimą ir nedalyvavimą spektaklyje. Tai yra priešingas elgesys nei įprasta vakarų visuomenėje.
Didesni daiktai – laivai, pastatai – į sceną įnešami prieš tam tikrą sceną, kurioje jie bus naudojami. Viena išimtis yra didysis varpas – jis naudojamas viso spektaklio metu, aktoriai už jo persirenginėja kyogen pertraukos metu.
Nors iš viso randama apie 2000 No spektaklių, šiuo metu atliekama tik dešimtadalis jų. Šie spektakliai ne visada atspindi paprastų žmonių norus, kadangi didelė dalis jų išpopuliarėjo dėl Tokugavos periode gyvenusių aristokratų. Yra keletas skirtingų būdų skirstyti ir kategorizuoti No spektaklius.
Visi No spektakliai gali būti suskirstyti į tris dideles kategorijas:
Genzai No tikslas sukelti emociją pateikiant vidines problemas ir įvairius konfliktus, o Mugen No tikslas – padaryti tą patį, tik parodant praeitį, nostalgiją.
Visi No spektakliai skirstomi į dvi grupes, atspindinčias jų stilių:
Pagal tradiciją No teatro aktoriai ir muzikantai nedaro repeticijų. Vietoj to aktoriai, muzikantai ir choristai praktikuoja judesius, dainas ir šokius atskirai ar padedant vyresniems mokyklos nariams. Taigi pasirodymo tempas priklauso ne nuo kurio nors iš atlikėjų, bet nuo jų sąveikos. Šiuo atžvilgiu No yra japonų laikinumo estetikos, Sen no Rikyu vadintos „iči – go iči – e“, pavyzdys.
Tipinis No spektaklis dažniausiai nėra ilgas. Standartinė programa dažniausiai apima tris iš penkių teatro tipų, ir taip išsako ne tik pagrindines mintis, bet ir apima platesnius aspektus. Dialogo ar kitos verbalinės išraiškos spektaklio metu nedaug, tai tarnauja tik kaip pagalbinė komunikacijos priemonė judesiams.
Spektaklio eigoje girdime muzikinį akompanavimą (hayashi), susidedantį iš keturių muzikantų, grojančių instrumentais ir aštuonių solistų, dainuojančių priedainių metu.
Iš viso skiriami penki No teatro tipai. Pirmasis, vadinamas kami tipas apima šventą istoriją apie šventyklą. Antrasis, shura mono, pasakoja apie karius. Katsura mono, trečiasis tipas, skirtas moteriškos lyties protagonistei. Ketvirtajame, gendai mono, istorija tampa veikia realistiška ir moderni, o ne koncentruota į legendas ir mitus, ir penktoji, kiri (kichiku), kurioje figūruoja demonai bei fantastinės būtybės.
Manoma, jog tai pats praktiškiausias ir lengviausias skirstymas. Šios grupės naudojamos iki šių dienų. Tipinis penkių atskirų spektaklių No pasirodymas susideda iš šių penkių grupių. Be šių penkių tipų dar išskiriamas Okina pasirodymas pačioje spektaklio pradžioje – manoma, jog tai seniausias No teatro pasirodymas.
Zeami paminėjo devynis No aktorystės tipus. Žemesnieji lygiai dažniausiai parodo judesio meną, o perėjimas į aukštesniuosius lygmenis atskleidžia vidinio, dvasinio pasaulio subtilumą. Nors istoriškai No aktoriai buvo pagrinde vien tik vyriškos lyties atstovai, tačiau 2009-ais metais yra užfiksuota 1200 vyriškos ir 200 moteriškos lyties aktorių. Spektaklio metu sutinkamos keturios didžiosios No atlikėjų kategorijos: shite, kyogen, hayashi bei waki.
Publikos etiketas labai panašus į vakarietiškąjį – žiūrovai tyliai sėdi savo vietose ir žiūri spektaklį. Kadangi pačioje scenoje nėra jokių užuolaidų, visi spektakliai prasideda ir baigiasi taip pat – aktoriams įeinant ir išeinant iš scenos. Publiką apšviečiančios šviesos dažniausiai paliekamos įjungtos viso pasirodymo metu – tai sukuria itin jaukų ir intymų jausmą kuriuo dalinasi aktoriai bei žiūrovai spektaklio metu.
Publika sodinama priešais sceną bei į kairią nuo jos – priklausomai nuo noro. Kadangi aktoriai dažniausiai užima pozicijas skirtinguose scenos šonuose, o ne centre, vaizdas nėra užstojamas ir publika spektaklį mato aiškiai nuo pat pradžios iki galo.
Pasirodymo pabaigoje, aktoriai po viena išeidinėja trumpam sustodami ant tilto – hashigakari. Žiūrovai ploja kiekvienam aktoriui be išimčių. Aktoriai nenusilenkia ir negrįžta į sceną iš jos išėję – tai dar vienas didelis skirtumas nuo vakarietiškos kultūros spektaklių.
Pertraukų metu, vestibiulyje galima rasti kavos, arbatos, japoniškų saldainių. Edo periodo metu, kai No spektakliai dažnai trukdavo visą dieną, vestibiulyje būdavo galima rasti ir rimtesnių patiekalų. Specialių progų metu, spektakliui pasibaigus vestibiulyje buvo galima rasti ir specialios, ceremoninės sakės.
No spektakliai vis dar populiarūs ir pritraukiantys didelį kiekį žmonių. Šiuo metu Japonijoje randama apie septyniasdešimt No teatrų, išsidėsčiusių įvairiose vietose visoje šalyje. Šie teatrai siūlo ir atlieka tiek profesionalius, tiek mėgėjiškus No pasirodymus.
Norint paminėti kelis didžiausius, būtina įtraukti Nacionalinį No Teatrą (Tokijas), Osakos No Teatrą bei Nogoya No Teatrą. Kiekvieno No stiliaus mokykla turi atskirą jai priklausantį teatrą. Tam tikrose Japonijos vietose, No teatrai atsiskyrė ir suformavo savo savitus stilius, skirtingus nuo penkių pagrindinių.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
