Neoplatonizmas

Neoplatonizmas – religinės ir mistinės filosofijos mokykla, kurią III amžiuje įkūrė Plotinas (205–270 m.). Neoplatonizmas buvo paplitęs Romos imperijoje, ypač jos rytinėje dalyje. Ši filosofijos srovė rėmėsi Platono ir jo pasekėjų mokymais.

Dinamizmas – ryškiausias metodologinis šios koncepcijos bruožas. Būtis traktuojama kaip hierarchiška esamybės formų struktūra, emanacijos (ji laikoma būtinu, dėsningu esamybės formų kūrimosi iš absoliuto procesu) būdu laipsniškai kylanti iš kūrybiško, ekspansyvaus absoliuto. Pabrėždamas absoliuto emanacijos imanentiškumą, nepriklausomą nuo valios ar atsitiktinumo, siekė atsiriboti nuo monoteizmo. Neoplatonikai teigė egzistuojant Vieniui arba Gėriui, visų dalykų šaltiniui. Gyvenant dorai ir medituojant siela sugeba susijungti su Vieniu, kas yra tikrosios žmogiškosios būties funkcija.^[1]

Neoplatonizmas buvo pagrindinis krikščionybės varžovas iki VI amžiaus.

Neoplatonizmo pradininko Plotino idėjas plėtojo jo Romoje įkurtos mokyklos mokiniai – Amelijas, Porfirijas (233–309 m.). Taip pat ir vėlesnės atšakos: Jamblicho Chalkidiečio mokykla Sirijoje (245–325 m.), Pergamo neoplatonikai (Edesijas, imperatorius Julianas Apostata, IV a.), mokyklos Atėnuose (Proklas, V a.), Aleksandrijoje (Hipatija, IV–V a.), Italijoje (Boecijus, V–VI a.).

Neoplatonizmo idėjų veikiama formavosi patristika, jos paveikė scholastinę viduramžių filosofiją, panteistines renesanso bei naujųjų amžių filosofines sistemas.^[2]

Peržiūrėjęs antikos tradiciją, Boecijus ją perdavė Vakarams^[3].

Literatūra

1. Neoplatonizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
2. Neoplatonizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 148 psl.
3. Neoplatonizmas. Filosofijos atlasas. Vilnius. Alma Littera. 1998. 29 p.