NATO valstybės narės
From Wikipedia, the free encyclopedia
Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), tarptautinį karinį aljansą, sudaro 32 Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės. NATO įkurta pagal Šiaurės Atlanto sutartį, pasirašytą 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone. Sutarties 5 straipsnis numato, kad vienos iš valstybių narių ginkluotas užpuolimas būtų laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl kiekviena iš jų turėtų padėti užpultai valstybei, prireikus pasitelkdamos ginkluotąsias pajėgas.[1] Sutarties 6 straipsnis apriboja 5 straipsnio taikymo sritį: teritorijos Europoje ar Šiaurės Amerikoje, Prancūzijos Alžyras, visa Turkijos teritorija, salos į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos. Išpuolis prieš Havajus, Puerto Riką, Prancūzijos Gvianą, Seutą ar Melilją nesukeltų atsako pagal 5 straipsnį.
Iš 32 NATO narių 30 yra Europoje, 2 – Šiaurės Amerikoje. 1994–1997 m. buvo sukurti platesni regioninio bendradarbiavimo forumai tarp NATO ir jos kaimynių: Partnerystė taikos labui, Viduržemio dialogo iniciatyva ir Euroatlantinės partnerystės taryba.
Visos narės turi ginkluotąsias pajėgas, išskyrus Islandiją, kuri neturi reguliariosios kariuomenės (tačiau joje yra pakrančių apsauga ir nedidelis civilių specialistų padalinys NATO operacijoms). Trys NATO narės yra branduolinės valstybės: Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir JAV. NATO įsteigė 12 valstybių. Trys valstybės prisijungė 1952–1955 m., dar viena – 1982 m. Po Šaltojo karo prie NATO prisijungė dar 16 valstybių.
NATO šiuo metu pripažįsta Bosniją ir Hercegoviną, Sakartvelą ir Ukrainą narystės siekiančiomis valstybėmis.[2]