Moravijos Serbija

Moravijos Serbija (serb. Моравска Србија = Moravska Srbija) − trumpai egzistavusi viduramžių valstybė Balkanuose, viena iš Serbijos imperijos įpėdinių, buvusi šiuolaikinės rytų Serbijos ir Kosovo teritorijoje.

Моравска Србија Moravijos Serbija
Osmanų imperijos vasalė (1389-1402)
← 1373 – 1402 →
Lazaro herbas
Location of Moravijos Serbija Moravijos Serbija (violetinė) suirusioje Serbijos imperijoje 1378 m.
Sostinė	Kruševacas
Kalbos	Senoji bažnytinė slavų kalba
Valdymo forma	monarchija
Serbijos kunigaikščiai
1371—1389	Lazaras Hrebeljanovičius
1389—1402	Steponas Lazarevičius
Istorija
- Atskilo nuo Serbijos	1373 m., 1373
- Tapo despotija	1402 m.

Istorija

Vakarų Balkanų istorija
Serbijos | Juodkalnijos | Kosovo
Ilyrija, Mezija
Bizantijos imperija
Serbų kunigaikštystės (župos):
Raška
Bizantija (Sirmijaus tema)
Duklia > Serbijos DK
Serbijos karalystė > Serbijos imperija
Moravijos Serbija, Zeta, Prilepas, Brankovičiai, Vojinovičiai
Serbijos despotija
Osmanų imperija
Rumelijos, Nišo ejaletai
Moderniosios Serbijos istorija:
Serbijos, Juodkalnijos kunigaikštystės
Serbijos, Juodkalnijos karalystės
Jugoslavijos karalystė
Jugoslavija > Serbija ir Juodkalnija
Serbija, Juodkalnija, Kosovas

Valstybės įkūrėjas buvo Lazaras Hrebeljanovičius (1329 – 1389), kilęs iš Novo Brdo miesto. Jis tarnavo Serbijos imperatoriaus rūmuose, tačiau prasidėjus vidinei suirutei, apie 1363 m. paliko sostinę ir persikėlė gyventi į provinciją. Tuo metu didžiumą imperijos dalinosi įtakingi hegemonai: Vukašinas Mrnjavčevičius, Jovanas Uglješa (pietuose), Nikola Altomanovičius (vakaruose), Brankas Rastislaličius (šiaurėje). Kadangi Lazaro tėvoniją tuo metu valdė Vukašinas, Lazaras įsitvirtino menkai serbizuotame ir kontroliuojamame Pomoravljės regione, nors nėra aišku, kuris miestas tapo jo pagrindine tvirtove. 1371 m. Lazaras buvo pirmą kartą tituluotas kunigaikščiu.

1371 m. Maricos mūšyje serbai pralaimėjo Osmanų imperijai, o Mrnjavčevičiai broliai žuvo. Todėl jų teritorijos tapo Osmanų vasalėmis. Tais pačiais metais mirė Serbijos imperatorius, o likę hegemonai dalijosi imperijos likučius. Pasinaudodamas proga, Lazaras prisijungė rytinį Kosovą su Novo Brdo ir Prištinos miestais. Kitais metais, sudaręs sąjungą su Bosnijos banu ir Vuku Brankovičiumi, užpuolė svarbiausią konkurentą Nikolą ir jį sutriuškino 1373 m. Jo sąskaita Lazaras ne tik praplėtė savo valdas, bet ir tapo svarbiausiu serbų kunigaikščiu. Jis sutramdė vietinius feodalus ir iki 1379 m. sukūrė stiprią valstybę, kuri šiaurėje siekė Dunojų. Ji ne tik buvo didžiausia iš visų Serbijos imperijos įpėdinių, bet ir pasižymėjo gera organizacija, o, be to, buvo atokiausiai nuo Osmanų imperijos grėsmės. Jos sostine tapo Kruševacas, bet kiti svarbūs miestai buvo Nišas, Rudnikas, Užicė, Novo Brdas ir kt.

Nuo 1381 m. Osmanai puldinėjo ir Lazaro žemes, kas ilgainiui vedė į 1389 m. Kosovo mūšį, kuriame jėgas su Lazaru suvienijo Brankovičių žemė ir Bosnijos karalystė. Jo metu serbams pavyko sulaikyti osmanų invaziją, tačiau žuvo kunigaikštis Lazaras ir išžudyta didžioji jo armijos dalis. Moravijos Serbiją paveldėjo vyriausias (tuo metu mažametis) Lazaro sūnus Steponas Lazarevičius, kurio regente tapo motina Miliča.

Pavojuje atsidūrusią karalystę iš šiaurės užpuolė Vengrija, todėl 1390 m. regentė buvo priversta priimti Osmanų vasalitetą. Serbų kariuomenės buvo siunčiamos padėti turkams 1394, 1395, 1396 ir 1402 m. Pastarajame, Angoros mūšyje, Osmanai patyrė triuškinantį pralaimėjimą prieš mongolus, kuo pasinaudojęs kunigaikštis Steponas titulavosi despotu ir pavertė savo kunigaikštystę Serbijos despotija.^[1][2]

Išnašos

1. Ćirković 2004, p. 88.
2. Šuica 2017, pp. 7–23.

Šaltiniai

• Ćirković, Sima (2004). The Serbs. Malden: Blackwell Publishing. ISBN 978-1-40514291-5.
• Šuica, Marko (2017). „Effects of Early Ottoman Conquests on the State and Social Structure of the Lazarević Principality“. State and Society in the Balkans Before and After Establishment of Ottoman Rule. Belgrade: The Institute of History. pp. 7–23.