Paukščių rūšis From Wikipedia, the free encyclopedia
Meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola) – žvirblinių (Passeriformes) būrio, nendrinukinių (Acrocephalidae) šeimos smulkus paukštis.
| Acrocephalus paludicola Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
_(14363772751).jpg) Meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola) | ||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||
 Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||
| Acrocephalus paludicola Vieillot, 1817 | ||||||||||||
 Meldinės nendrinukės paplitimo arealas: . perėjimų . žiemaviečių . galbūt išnykusios . tikriausiai išnykusios |
Meldinė nendrinukė yra vienintelė Europos žvirblinių paukščių rūšis, priskirta prie globaliai nykstančių rūšių [2]. Eurazijoje paplitusi nuo vakarų Prancūzijos iki Obės upės. Šiaurinė arealo riba eina per Baltijos pietinę pakrantę, pietų Suomiją, Volgos ir Kamos aukštupius, pietuose – per Belajos aukštupį, šiaurės Ukrainą, Balkanus, Ronos žemupį. 2011 m. išnyko Vengrijos populiacija, 2017 m. nebestebima populiacija Vokietijoje, nors Vokietijoje atkurtos puikios būklės buveinės. Į Latviją meldinės nendrinukės perėti nebeatskrenda nuo 2002 m. Šalys, kuriose meldinės nendrinukės dar nuolatos peri sąrašas sutrumpėjo iki keturių – Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos[3][4].
Lietuva yra šiauriniame meldinės nendrinukės arealo pakraštyje. Populiacija čia yra sąlyginai maža.[5] Ji stebėta Žuvinte, rytinėje Kuršių marių pakrantėje (Kliošių kraštovaizdžio draustinyje) ir Nemuno deltoje. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Įtraukta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.[6] 2019 m. apskaitos duomenimis, Lietuvoje buvo aptikti 172 giedantys patinai.[7]
Po dešimtmetį trukusio mažėjimo paskutiniais metais stebimas populiacijos atsigavimas. Mokslininkai tai sieja su palankiomis gamtinėmis sąlygomis ir dėl gamtotvarkos darbų pagerėjusia buveinių kokybe. Nepaisant šios teigiamos tendencijos Lietuvoje, pasaulinė populiacija ir toliau mažėja ir išlieka pažeidžiama.
Lietuvoje pamatyti paukštį galima Tyrų take, keliukuose Šyšos ir Sausgalvių draustiniuose Nemuno deltoje, Žuvinto biosferos rezervate, o sužinoti daugiau – Tulkiaragės take [8].
Didelė dalis pasaulinės meldinės nendrinukės populiacijos peri Baltarusijoje.
Prieš masinį pelkių sausinimą 1960 m. meldinės nendrinukės buvo tolygiai pasklidusios visoje centrinėje arealo dalyje, Polesės žemupyje. Joje plytėjo apytiksliai 99-ios didelės žemapelkės (kiekvienos iš jų plotas buvo 1 000 ha ir daugiau), kartu apimančios didesnę nei 900 000 ha teritoriją. Šios šlapynės buvo gretimos arba nutolusios viena nuo kitos vos per 20-40 km. Tuo metu čia gyveno apie 450 000 giedančių patinėlių.
Šiuo metu Polesės regione yra išlikusios tik 3 svarbios meldinės nendrinukės perimvietės (Zvaniec, Sporava ir Dzikoje), kuriose aptinkama 2 900 – 5 400 giedančių patinėlių (2010–2013 m. duomenys). Likusi Baltarusijos populiacijos dalis peri 5-iose nuolatinėse buveinėse (Dzivin, Prostyr, Ščara, Servač ir Svislač), kuriose suskaičiuojama 100–200 patinėlių ir 7-iose teritorijose, kuriose sąlygos retajam paukščiui tinka tik iš dalies (jose aptinkama 50-80 patinėlių). Taigi, apibendrinant 2010–2013 m. duomenis, iš viso šioje šalyje meldinės nendrinukės perėjo 15-oje teritorijų, o giedančių patinėlių buvo 3 100-5 600. Daugelis Baltarusijos perimviečių yra nutolusios viena nuo kitos 50-260 km atstumu. Esant tokiam atotrūkiui, skirtingose teritorijose įsikūrę paukščiai negali tarpusavyje sąveikauti.
Dėl buveinių degradacijos meldinių nendrinukių skaičius Baltarusijoje sparčiai mažėja. Daugelyje teritorijų (tarp jų ir Zvaniec bei Sporava) fragmentacija ir atvirų šlapynių užaugimas nendrėmis bei krūmais daro didžiausią įtaką paukščių nykimui. Kitose vietovėse (Dzikoje, Servač, Aĺmany ir Žadzien) meldinei nendrinukei tinkančios žemapelkės natūraliai virsta aukštapelkėmis.[9]
Lenkijoje perinti populiacija (3200–3250 patinų) sudaro 25 % pasaulinės populiacijos.
Išskyrus sąlyginai stabilią Bebro slėnio populiaciją šiaurės rytų Lenkijoje, iki šiol mažai žinota apie populiacijos tendencijas peripetinėse teritorijose šalies vakariniuose, centriniuose ir pietrytiniuose regionuose. 2016 m. atliktas tyrimas [10] atskleidė, jog laikui bėgant visose nedidelėse meldinių nendrinukių populiacijose individų skaičius reikšmingai mažėjo, nyko ir pačios populiacijos.
Įdomu tai, kad skirtinguose regionuose populiacijų tendencijos nėra vienodos – pietryčiuose populiacija išlieka stabili, tuo tarpu šiaurės rytuose fiksuotas vidutinis mažėjimas, o centriniuose ir vakariniuose regionuose pastebėtas staigus nuosmukis. Tyrimo laikotarpiu (1969–2013 m.) 19 iš 38 populiacijų išnyko (11 populiacijų vakariniame regione, dvi – centriniame regione, keturios – šiaurės rytiniame regione ir nė viena pietrytiniame regione). Penkios tokios populiacijos vėliau atsikūrė.
Siekiant sumažinti šią neigiamą tendenciją ir padidėjusią išnykimo riziką vakarinėje ir centrinėje Lenkijoje, reikia didinti populiacijų pasiskirstymą šalies teritorijoje – t. y. gausinti kertinių buveinių skaičių tarp didelių gyvybingų ir mažesnių populiacijų peripetijoje.[11].
Didelė pasaulinės meldinių nendrinukių populiacijos dalis peri Ukrainoje. Nuo 2010 metų populiacijos skaičius šioje šalyje mažėja.
2016 m. Ukrainoje, pagrindinėse perimvietėse (Desnos – Dniepro ir Pripetės upių apylinkėse) nustatyta, kad dėl suprastėjusios buveinių gamtinės būklės Desnos-Dniepro teritorijoje meldinių nendrinukių populiacija mažėja. Giedančių patinų skaičius šioje teritorijoje buvo 153–220. Pripetės apylinkėse taip pat fiksuotas retųjų sparnuočių populiacijos nykimas, buvo nustatyta 1857–2095 giedančių patinų. Tokią situaciją lėmė pavasario potvynių nebuvimas ir buveinių gaisrai pagrindinėse perimvietėse.
Dėl meldinių nendrinukių populiacijų mažėjimo šiose dviejose teritorijose bendra šalies populiacijos tendencija buvo taip pat neigiama.
Remiantis duomenimis iš šių teritorijų, nustatyta bendroji Ukrainos populiacija – 2010–2315 giedančių patinų.[12]
Meldinės nendrinukės tik truputį didesnės už pilkąją pečialindą ir apie du kartus mažesnės už didžiąją zylę. Labai panaši į dažną ežerinę nendrinukę. Nuo jos skiriasi šviesesniu apdaru, tuo, kad jame vyrauja gelsva spalva (ežerinės nendrinukės rudesnės), šviesiai gelsva ryškia (to paties ryškumo kaip ir antakiai) juostele viršugalvyje nuo snapo iki pakaušio, analogiškomis juostomis nugaroje per pečius, ryškesnėmis juodomis dėmėmis viršutinėje kūno dalyje ir pailgomis dėmelėmis išmargintais kūno šonais.[13] Apatinė dalis šviesiai rusva, dryžuota.
Abiejų lyčių paukščių apdaras nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tik jų šonai nedėmėti.[14]
Giesmė paprastesnė nei kitų nendrinukių. Ji lėta, sudaryta iš paskirų frazių. Gieda dažniausiai vakare prieš saulei leidžiantis ir jai nusileidus. Dažniausiai girdima „trrr, de-de-de-de, čr-črr-djudju, črrrr-didididi“ ir t. t.
Gieda tupėdama žolėje ir ant aukštesnių augalų. Kai kada tuoktuvių skrydžiu perskrenda iš vienos vietos į kitą.[15] Apskaitos daromos suskaičiuojant giedančius patinus.
Gyvena šlapiose užliejamose pievose, žemapelkėse. Jų buveinės gali gyvuoti tik tada, kai jomis nuolat rūpinasi žmogus (teritoriją šienauja, nušienautą žolę išveža ir t. t.). Pirmenybę teikia veisimosi sezono pradžioje šiek tiek apsemtoms pievoms, kuriose žolės aukštis ne didesnis kaip iki kelių [16]. Lizdą paprastai įrengia viksvų kupste. Kiaušiniai balzgani, dėmėti. Perimvietėse paukščiai aplinkami vos 4 mėnesius (gegužę-rugpjūtį). Peri 13–14 dienų.
Gegužės 1 d. meldinės nendrinukės grįžta į perimvietes Lietuvoje ir Baltarusijoje. Gegužės 1–10 d. patinai pradeda giedoti – ieško poros. Gegužės 10–20 d. patelės veda pirmąją vadą. Birželio 10–30 d. pirmoji vada jau geba pasprukti nuo šienavimo technikos. Liepos 1–15 d. patelės veda antrąją vadą. Rugpjūčio 15 d. antroji vada geba pasprukti nuo šienavimo technikos. Rugpjūčio 10–31 d. išskrenda į žiemavietes.
Meldinių nendrinukių patelės per sezoną veda dvi vadas. Visą vasarą jos augina savo vaikus – suka lizdą, ieško maisto ir saugo jauniklius. Meldinių nendrinukių patinėliai rūpinasi savo teritorijos apsauga ir naujų santykių užmezgimu. Tiek patelės, tiek patinėliai turi santykių su skirtingais partneriais, todėl dažniausiai skirtingų patinų, bet vienos patelės jaunikliai yra viename lizde. Patinų sėklidės yra neįprastai didelės ir gali būti laikomos vienomis didžiausių paukščių pasaulyje. Maksimali poravimosi trukmė – 45 min (panašių paukščių – vos kelios sekundės).[17]
Rudeninė migracija prasideda liepą–rugsėjį. Jos metu paukščiai, per itin nepalankias teritorijas, kur maitinimosi ar poilsio galimybė yra sunkiai tikėtina pvz., per Sacharą, nuskrenda 7000–8000 kilometrų, kad pasiektų vakarų Afriką. Tikėtina, kad meldinės nendrinukės skrenda naktį, o dieną tai daro tik tada, kai reikia kirsti dideles gamtines kliūtis pvz., Viduržemio jūrą. Migracijos metu, meldinės nendrinukės ilsisi aukštuose monokultūriniuose nendrynuose, o maitinasi tų nendrynų pakraščiuose plytinčiose šlapiose pievose, kuriose augalija žemesnė (0,5–1 m) ir kur kas įvairesnė. Jei svarbios poilsio vietos išnyks, meldinės nendrinukės susidurs su staigia išgyvenimo problema.[18]
2018 m. buvo pradėti meldinių nendrinukių migracijos tyrimai, trukę dvejus metus. Jungtinė vokiečių, lietuvių ir latvių gamtininkų komanda specialiais prietaisais – geolokatoriais, sužymėjo 60 meldinių nendrinukių (Lietuvoje – iš Alkos polderio ir Kliošių kraštovaizdinio draustinio, Baltarusijoje – iš Serveč pelkės). Paukščiai taip pat buvo pasverti ir sužymėti specialiais žiedais.[19]
Tyrime naudoti geolokatoriai paukščiui ant kūno užsideda kaip kuprinėlė. Jie sveria apie 0,4 g ir sudaro apie 2% bendros meldinės nendrinukės kūno masės. Šie geolokatoriai fiksuoja saulės šviesą, todėl norint sužinoti paukščio maršrutą, kitais metais reikia paukštį vėl pagauti, nuimti geolokatorių ir jame sukauptus duomenis apdoroti ir atlikti jų analizę.[19]
2019 m. liepos 15 d. duomenimis, Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo sugautos 18 po žiemojimo sugrįžusių meldinių nendrinukių su geolokatoriais.[20] Išanalizavus geolokatoriuose sukauptą informaciją paaiškėjo, jog Lietuvos ir Baltarusijos šiaurinio arealo ribos meldinės nendrinukės žiemoja toliau, nei manyta iki šiol – jos skrisdamos pailsi Senegale ir žiemą praleidžia Malyje.[21]
Minta vabzdžiais: straubliukais, lapgraužiais, žiogais, dvisparniais, žirgeliais, moliuskais.[22]
Dėl reiklumo gyvenamajai aplinkai gamtininkai ją dar vadina skėtine rūšimi – šio paukščio giesmė liudija, jog toje teritorijoje esančios gamtinės sąlygos yra palankios ir daugeliui kitų retų rūšių. Saugodami meldinę nendrinukę, sukuriame palankias sąlygas orchidėjoms, stulgiams, geltongalvėms kielėms, balinėms pelėdoms ir kitoms rūšims.[23]
Per dieną paukštis iš lizdo išskrenda daug kartų, dažniausiai nenutoldamas daugiau nei 30 metrų, todėl reikia daug maisto nedidelėje teritorijoje. Maisto kiekį lemia augalija ir vandens lygis.
Buveinių nykimas – drenažo, žemės apleidimas, intensyvaus žemapelkių ir aliuvinių pievų naudojimas. Dėl to XX a. išnyko 95 % meldinių nendrinukių populiacijos. Įvairios pastarųjų metų gamtosauginės iniciatyvos skirtingose šalyse lėmė gerą kai kurių meldinei nendrinukei svarbių buveinių būklę. Nepaisant to, buveinių praradimas išlieka viena didžiausių grėsmių paukščio išlikimui. Buveinės nyksta dėl intensyvaus ūkininkavimo, žemės paskirties keitimo, šlapynių sausinimo ar žemės apleidimo – ūkinės veiklos nutraukimo.
Kai kuriose teritorijose, kur sąlygos retiesiems paukščiams yra tinkamos perėti, populiacijos yra pernelyg mažos ir natūraliai jos nepajėgia atsikurti.
Kita didelė problema – buveinių fragmentacija. Meldinei nendrinukei tinkamos teritorijos yra nutolusios viena nuo kitos, o mažos populiacijos – izoliuotos.
Vandens lygis yra kitas svarbus veiksnys meldinės nendrinukės gyvenime. Jis lemia tiek paukščio gyvenamosios aplinkos būklę, tiek maisto gausą. Vandens lygis keičia augalijos struktūrą, daro įtaką bestuburių kiekiui.[12]
Įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą.
Įtraukta į IUCN globaliai nykstančių rūšių raudonąjį sąrašą kaip „pažeidžiama“.[24]
Įtraukta į Paukščių direktyvos I priedą kaip prioritetinė ES rūšis.
22 valstybės pasirašė meldinės nendrinukės Supratimo memorandumą Bonos konvencijoje (angl. Aquatic Warbler Memorandum of Understanding, MOU).[25]
Jaunikliams apsaugoti vėlinama šienapjūtė, įprastai vykstanti tuo metu, kai meldinės nendrinukės peri pirmąją vadą. Susidariusi biomasė perdirbama į žolės granules Drevernos biomasės perdirbimo ceche[26].
2018 - 2019 m. Lietuvoje ir Baltarusijoje pirmą kartą išbandyta translokacijos metodologija. Vykdyti du perkėlimo etapai iš didžiausios pasaulyje buveinės Zvanec pelkės Baltarusijoje į Žuvinto biosferos rezervatą. Translokacijos metu perkelta 100 jauniklių, 99 išgyveno ir buvo paleisti į laisvę. 2019 m. iš Afrikos į Žuvinto biosferos rezervatą sugrįžo 11 perkeltų paukščių (22 %).
Buveinių atkūrimas yra viena pagrindinių gamtosaugos priemonių saugant meldinę nendrinukę nuo išnykimo. Apleistose teritorijose kertami krūmai, šalinami nendrynai, susidariusi biomasė išvežama. Taip pat taikomos ir kitos priemonės – kontroliuojamas deginimas ar viksvų sėjimas išeksplotuotuose durpynuose. Lietuvoje nemaža dalis svarbiausių buveinių buvo atkurtos. Jo metu tvarkytos 4 teritorijos – Šyša, Tulkiaragė, Tyrai ir Žuvintas.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
