Lyvių kalba
From Wikipedia, the free encyclopedia
Lyvių kalba (lyv. k. līvõ kēļ) – beveik išnykusi Uralo kalbų šeimos Baltijos finų grupės agliutinacinė kalba, viena iš dviejų Latvijos autochtoninių kalbų ir vienintelė kalba greta latvių, Latvijos teritorijoje teisiškai laikoma vietine senąja kalba ir saugoma bei ginama Latvijos įstatymų.[lower-alpha 2] Paskutinė Kanadoje ilgai gyvenusi lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja Grizelda Kristinia, sulaukusi 103 metų, mirė 2013 m. birželio 2 d.[2] Vienintelis šių dienų žmogus, vaikas, kuriam lyvių kalba yra gimtoji – 2020 m. gimusi Kuldė Mednė (Kuldi Medne), jos tėvai – lyvių kalbos gaivinimo aktyvistai.[1] Šiuo metu yra daugiau kaip 200 geriau ar silpniau lyvių kalbos naujai pramokusių žmonių, dauguma iš jų – lyviai.[5] Lyvių kalba įtraukta į UNESCO nykstančių kalbų sąrašą.[6]
Lyvių kalba Līvõ kēļ | |
Kalbama | Latvija Estija[lower-alpha 1] |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | Vienam 2020 m. gimusiam žmogui ši kalba yra gimtoji.[1] Esama ~40 B1 lygiu ir ~210 A1–A2 lygiais kalbos naujai išmokusiųjų[2][3] |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
Kilmė | Uralo prokalbė |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Latvija Įteisintoji Latvijos mažumos kalba[4] |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | - |
ISO 639-2 | - |
ISO 639-3 | liv |
Kilmės atžvilgiu lyvių ir latvių kalbos visai negiminingos, tačiau viena kitai padarė žymų poveikį ir dėl to atsirado savitų bruožų, ypač garsyne, kurių neturi joms giminingos kalbos: latvių kalba turi daug baltų ir slavų kalboms nebūdingų fonologinių ypatybių, o lyvių kalboje, be kitų pavyzdžių, susidarė palyginti sudėtinga kirčiuoto skiemens struktūra drauge su nekirčiuotų balsių trumpinimu. Lyvių kalbai artima, bet daug konservatyvesnė suomių kalba pasižymi ne tokia sudėtinga kirčiuoto skiemens sandara ir net labai ilguose žodžiuose išlaiko nekirčiuotus balsius sveikus. Lyvių kalboje išnyko tiek priebalsių laipsniavimas, tiek balsių harmonija, tačiau naujai susidarė labai sudėtinga balsių kaita.[7][8] Lyvių kalba pasižymi kai kuriomis archajiškomis ypatybėmis: išsaugota *ktt : *kt (> *t : *d) priešprieša; daugybėje kamienų išsaugotas galinis -a, kuris kitose Baltijos finų kalbose virto produktyvesniu -e > -i kamiengaliu; lyvių kalbai būdingos ypatingos liepiamosios nuosakos vienaskaitos II asmens formos.[9]
Kadangi lyvių kalba – agliutinacinė, žodžio kaitomoji dalis šiame straipsnyje vadinama priesaga (kaitybos priesaga), o ne galūne. Darybos formantai taip pat vadinami priesagomis (darybos priesagomis).
Atsižvelgiant į kontekstą, lyvių kalbos raštijos ištakomis gali būti laikoma XIX a. išnykusi ir palyginti prastai dokumentuota Vidžemės Salacos arba Kuršo lyvių tarmė. Čia daugiausia bus remiamasi Kuršo lyvių rytų tarme, kuria grindžiama bendrinė lyvių kalba.