Liudvikas XIII

Liudvikas XIII (pranc. Louis XIII, 1601 m. rugsėjo 27 d. Fontenblo – 1643 m. gegužės 14 d. Paryžius) – Prancūzijos ir Navaros karalius iš Burbonų dinastijos, valdęs 1610–1643 m.^[1]

Liudvikas XIII
Prancūzijos ir Navaros karalius
Peterio Pauliaus Rubenso portretas, 1622–1625 m.
Burbonai
Prancūzijos karalių herbas
Visas vardas	Liudvikas XIII
Gimė	1601 m. rugsėjo 27 d. Fontenblo
Mirė	1643 m. spalio 17 d. (42 metai) Paryžiuje
Palaidotas (-a)	Sen Deni bazilika
Tėvas	Henrikas IV Burbonas
Motina	Marija Mediči
Sutuoktinis (-ė)	Ona Austrė
Vaikai	Liudvikas XIV Pilypas I Orleanietis 4 negimę vaikai
Prancūzijos ir Navaros karalius
Valdė	1610 m. gegužės 14 d. – 1643 m. gegužės 14 d.
Pirmtakas	Henrikas IV Burbonas
Įpėdinis	Liudvikas XIV
Andoros princas Valdė 1610–1643 m. Pirmtakas Henrikas IV Burbonas Įpėdinis Liudvikas XIV
Vikiteka	Liudvikas XIII

Liudviko XIII monograma

Vaikystė

Trylikametis Liudvikas XIII, 1616 m.

Tėvai – karalius Henrikas IV Burbonas (valdė 1598–1610 m.) ir Marija Mediči. Būdamas vyriausiuoju karališkosios šeimos palikuonimi, gavo Fils de France (Prancūzijos sūnaus) titulą. Liudviko XIII tėvas buvo pirmasis Burbonų dinastijos karalius, sostą paveldėjęs iš savo devintos eilės pusbrolio Henriko III (valdžiusio 1574–1589 m.). Liudviko XIII seneliai iš tėvo pusės buvo Antuanas Burbonas, Vendôme kunigaikštis (Antoine de Bourbon, duc de Vendôme) ir Žana d'Albert (Jeanne d’Albert), Navaros karalienė; seneliai iš motinos pusės buvo Toskanos kunigaikštis Frančeskas I de Medičis (Francesko I de Medici) ir Johana (Johanna), Austrijos erchercogienė; jo krikštamotė buvo Eleonora de Mediči, teta iš motinos pusės.

Marijos de Mediči valdymas

Sostą paveldėjo 1610 m., po tėvo nužudymo, būdamas aštuonerių metų amžiaus. Iki jam sukako trylika metų, šalį valdė jo motina regentė Marija Mediči. Marija išlaikė visus Henriko IV ministrus, išskyrus nepopuliarų šalyje Maximilien de Béthune, Sully kunigaikštį. Labiausiai ji pasikliovė Nicolas’u de Neufville, Villeroy senjoru, taip pat Noël Brûlart de Sillery ir Pierre Jeannin. Marija vykdė nuosaikią politiką ir laikėsi Nanto edikto, kuriuo hugenotai Prancūzijoje gavo tikėjimo laisvę ir politines teises. Visgi jai nepavyko išvengti kilmingųjų maištų, tokių kaip kito galimo sosto įpėdinio Henriko II, Kondė princo. Jis susivaidijo su Marija 1614 m. ir netgi surinko savo šalininkų armiją, tačiau sulaukė menkos visuomenės paramos, kai ir Marija surinko armiją. Nepaisant to, atsiliepdama į princo nuoskaudas, ji sušaukė Generalinius luomus.

Generalinių luomų šaukimas buvo vis atidėliojamas, kol Liudvikui nesuėjo trylika, tuomet laikytas tinkamu perimti sostą. Ir nors pagal tų laikų paprotį tapo pilnamečiu, Marija išliko faktiška Prancūzijos vadove. Generaliniai luomai nuveikė nedaug; daugiausia buvo diskutuojama apie Prancūzijos santykius su popiežiumi bei pareigybių pardavinėjimus, tačiau nieko konkretaus nebuvo nuspręsta.

1615 m. pradžioje labai išaugo Marijos pasitikėjimas Concino Concini, kuris tapo jos favoritu. Tai dar labiau pykdė Kondė princą, sukėlusį naują riaušių bangą 1616 m. Hugenotų lyderiai parėmė sukilimą, tuo priversdami Liudviką XIII padaryti išvadą, kad jie niekada nebūsią lojalūs sostui. Be to, greitai prie sukilimo prisidėjo ir Liusono vyskupas.

Tuo tarpu Didysis Prancūzijos sakalininkas (titulas) Šarlis d'Albertas įtikino Liudviką XIII atsimesti nuo motinos ir prisijungti prie maištininkų. Po to 1617 m. balandžio 24 d. Concini buvo nužudytas, o Marija nušalinta nuo valdžios ir ištremta į Blua. Liudvikas XIII Šarlį d’Albertui suteikė Lujeno kunigaikščio titulą.

Šarlio de Lujeno dominavimo metai (1617–1621)

Šarlis de Lujenas

Neilgai trukus Lujeno kunigaikštis tapo tokiu pat nepopuliariu, kaip kad buvo Concini. Dalis bajorų piktinosi jo įtaka ir laikė, kad de Lujenas stengėsi valdyti karalių. Taip pat de Lujenas nelaikytas tokiu pat kompetentingu, kaip kad baigiantys išmirti Marijos laikų ministrai.

1618 m. kilus Trisdešimties metų karui Prancūzijos karališkieji sluoksniai nebuvo tvirtai apsisprendę, kurias kariaujančias puses remti. Viena vertus, Prancūzijos konkurencija su Habsburgais turėjo lemti jos paramą protestantams; kita vertus, Liudvikas XIII buvo išauklėtas katalikiška dvasia, tad jis savaime linko stoti į pagalbą Šventosios Romos imperijos imperatoriui Ferdinandui II.

Prancūzijos diduomenė ir toliau priešinosi Lujenui dėl 1618 m. paulette – mokesčio, pavadinto pagal jo iniciatoriaus Šarlio Polė pavardę bei 1660 m. nuskambėjusios prekybos pareigomis. Ištremta ir įkalinta Blua Marija de Mediči tapo aiškiu nepasitenkinimo veiksniu: de Lujenas turėjo teisę būti asmeniniu jos patarėju ir tarpininku tarp buvusios valdovės ir vyriausybės.

1620 m. Prancūzijos diduomenė sukilo, bet jų pajėgos nesunkiai išblaškytos tų pačių metų rugpjūtį Les Ponts-de-Cé mieste. Paskui Liudvikas XIII paskelbė žygį prieš Béarn (tuometė Prancūzijos provincija) hugenotus, nepaklususius daugeliui jo sprendimų. Šis žygis provincijoje atkūrė katalikybę, tačiau taip pat paskatino kitų provincijų hugenotus prisidėti prie Henriko, Rohano kunigaikščio vadovaujamo maišto.

1621 m. oficialiai susitaikė su savo motina, de Lujenas paskirtas Prancūzijos konstebliu – aukščiausiuoju karūnos pareigūnu. Liudvikas XIII ir de Lujenas susiruošė numalšinti hugenotų sukilimą. Jų tvirtovės Montobano apsiaustis buvo nutraukta po trijų mėnesių, nes armijoje įsisiautė šiltinė. Viena iš šiltinės aukų tapo ir de Lujenas.

Tarybos valdymas (1622–1643)

Po de Lujeno mirties Liudvikas XIII pareiškė valdysią su taryba. Jo motina 1622 m. grįžo iš tremties ir įsijungė į tarybos sudėtį. Henrikas II, paskirtas tarybos nariu, pasiūlė žiauriai susidoroti su hugenotų maištininkais. Tačiau rezultatas buvo toks pat, kaip ir ankstesniais metais: karaliaus armija laimėjo keletą mūšių, tačiau nesugebėjo paimti tvirtovės, šį kartą Monpeljė.

Konfliktas baigėsi 1622 m. spalį, Liudvikui XIII ir Henrikui, Rohano kunigaikščiui, pasirašius Monpeljė sutartį, patvirtinusią Nanto edikto principus: kai kurios hugenotų tvirtovės sugriautos, tačiau jiems pripažinta teisė toliau valdyti Montobaną ir Le Rošelį.

1624 m. atleido Noël Brûlart de Sillery ir Puisieux vikontą Pierre Brulart, nepatenkintas jų diplomatine veikla dėl santykių tarp Ispanijos ir Valtelinos. Valtelina, daugiausia katalikų gyvenama teritorija, priklausė Graubiundeno siuzerenitetui, ji buvo svarbus Prancūzijos žygių į Italiją punktas, todėl Ispanijos kišimasis į jos reikalus pykdė Liudviką XIII.

Kardinolas Rišeljė (1624–1643)

Kardinolas Rišeljė

Kardinolas Žanas Armanas de Rišeljė buvo svarbiausia Liudviko XIII administracijos figūra 1624 m. ir aštuoniolika metų darė įtaką Prancūzijos politinei raidai. Rišeljė dėka, Liudvikas tapo vienu iš pirmųjų absoliutinių Europos monarchų. Rišeljė ir Liudviko XIII valdymo laikotarpiu Prancūzija sėkmingai kariavo Trisdešimties metų kare prieš Habsburgus, kontroliavo diduomenę ir atšaukė karines ir politines Hugenotų privilegijas, nors tikėjimo laisvių nepanaikino. Be to, Liudvikas modernizavo Havro uostą ir sukūrė galingą laivyną.

Deja, Liudvikas XIII ir Rišeljė neperžiūrėjo ir nereformavo administracinio aparato, o ypač ydingos mokesčių sistemos, kas tuomet Prancūzijai buvo labai aktualu.

Rėmė į Italiją vykstančius mokytis menininkus. Jis pavedė Nikolai Pusenui ir Filipui de Šampeniui dekoruoti Luvrą. Taip pat skatino tolesnę prancūzų kolonijų Šiaurės Amerikoje (Naujosios Prancūzijos) plėtrą Vakarų kryptimi.

Giminystė ir palikuonys

Vedybos

Liudviko XIII žmona Ona Austrė

1615 m. lapkričio 24 d. Liudvikas XIII vedė Ispanijos karaliaus Pilypo III dukrą Oną Austrę. Vedybos, toliau stiprino katalikiškų valstybių Ispanijos ir Prancūzijos karinį ir politinį aljansą. Vedybų tarp šių valstybių valdovų palikuonių tradicija siekė Pilypo II laikus, kai jis vedę Prancūzijos princesę Elžbietą Valua. Kaip ir dauguma tokių Burbonų santuokų, šios laimė truko trumpai: karaliaus reikalai skyrė jį nuo žmonos. Po 23 metų santuokos ir keturių persileidimų, Ona 1638 m. pagimdė Liudvikui XIII įpėdinį, būsimąjį karalių Liudviką XIV.

Daugelis laikė sosto įpėdinio gimimą tikru stebuklu, tad tėvai jį pavadino Louis-Dieudonné (Liudvikas, Dievo duotasis). Taip pat kalbėta, kad siekiant sklandaus gimdymo, vaisius paskirtas Mergelei Marijai, ir ji, esą, padariusi stebuklą. Nepaisant to, Liudvikas XIII pats yra pareiškęs, kad skeptiškai vertinęs kalbas apie stebuklingą sūnaus gimimą.

Palikuonys

Iš viso Liudvikas XIII su žmona susilaukė šešių vaikų:

Vardas	Gyvenimo trukmė	Pastabos
Gimė negyvas	1619 m. gruodis
Gimė negyvas	1622 m. kovo 14
Gimė negyvas	1626
Gimė negyvas	1631 m. balandis
Liudvikas XIV	1638 m. rugsėjo 5 d. – 1715 m. rugsėjo 1 d.	Vedė Mariją Terezą, Ispanijos princesę (1638–1683) 1660. Susilaukė palikuonių.
Pilypas I, Orleano kunigaikštis	1640 m. rugsėjo 21 d. – 1708 m. birželio 8 d.	vedė (1) Henrietą Oną Stiuart, Anglijos princesę (1644–1670) 1661. Susilaukė palikuonių. Vedė (2) Elžbietą Šarlotę, Pfalco princesę (1652–1722) 1671 m. Susilaukė palikuonių.

Šaltiniai

1. Liudvikas XIII (Louis XIII). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 508 psl.

Nuorodos

Karališkieji titulai
Anksčiau valdė Henrikas IV	Prancūzijos ir Navaros karalius 1610 m. gegužės 14 d. – 1643 m. gegužės 14 d.	Po to: Liudvikas XIV