Landgrafas (ol. landgraaf, vok. Landgraf; pranc. landgrave; lot. comes magnus, comes patriae, comes provinciae, comes terrae, comes principalis, lantgravius) – vidurinių amžių Šventosios Romos Imperijos ir iš jos susidariusių valstybių didikų titulas, grafas, tiesiogiai pavaldus imperatoriui.[1]
Landgrafo valdos galėjo būti labai didelės, ir jis nebūdavo pavaldus hercogui, vyskupui ar grafui palatinui. Pirmieji landgrafai paminėti 1086 m. Žemutinėje Lotaringijoje. Landgrafai buvo savo žemių valdovai (siuzerenai), savo valdžia jie buvo artimi hercogams.
Landgrafas būdavo ir pagalbinis titulas, kurį turėdavo aukštesnio rango didikai. Pavyzdžiui, Saksonijos-Veimaro didysis hercogas pirmąjį XX a. dešimtmetį buvo ir Tiuringijos landgrafas. Šis titulas po Pirmojo pasaulinio karo nustotas naudoti.
Landgrafo valdoma teritorija vadinama landgrafija, o buvimas landgrafu – landgrafyste. Landgrafo titulas be landgrafo valdų neegzistuodavo, tuo jis skiriasi nuo kai kurių kitų titulų.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.