Vakarų klasikinė muzika

Vakarų klasikinė muzika – terminas, apibrėžiantis profesionaliąją muziką, kilusią iš Europos liturginės ir sekuliariosios muzikos maždaug XI a. Klasikinės muzikos standartai susiformavo tarp 1550–1900 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Apie kitų kraštų klasikinę muziką žr. klasikinė muzika (reikšmės).

Terminologija

Paprastai terminu klasikinė muzika apibrėžiama profesionalioji Europos muzika, kuri nuo indų, japonų klasikinės muzikos skiriasi savo griežta muzikine notacija (nurodomas muzikos tonas, tempas, metras, ritmai), paliekama mažai laisvės improvizacijai, garsų ornamentacijai^{[reikalingas šaltinis]}.

Platesne prasme, klasikinė muzika yra viena iš trijų muzikos krypčių drauge su populiariąja muzika ir folklorine muzika. Nuo šių klasikinė muzika skiriasi tuo, jog atliekama tik profesionalų, nėra komercinė ar orientuota į paklausą, remiasi griežtais muzikiniais kanonais.^{[reikalingas šaltinis]} Tiesa, yra įvairių tarpinių muzikos formų. Pavyzdžiui, džiazas yra itin artimas klasikinei muzikai, tačiau jai nepriskiriamas dėl didelės improvizacijos laisvės. Taip pat klasikinė muzika nebūtinai atliekama dėl akademinių paskatų: seniau klasikinė muzika dažnai grota pobūviuose, šventėse, yra sukurta daugybė įvairias emocijas atspindinčių, įvairioms situacijoms tinkančių klasikinių kūrinių. Dabar klasikinė muzika dažnai naudojama renginių metu, filmų garso takeliuose, reklamose ir kt.

Terminas klasikinė muzika pradėtas naudoti tik XIX a. apibrėžiant etalonu laikytą muzikos aukso amžių nuo Bacho iki Bethoveno.

Skirstymas

Klasikinė muzika gali būti bažnytinė ir pasaulietinė. Bažnytinė kilo iš bažnytinių giesmių, psalmių, o pasaulietinė – iš harmonizuotų šokių, liaudies melodijų. Tačiau dažnas kompozitorius kurdavo abiejų tipų muziką.

Klasikinė muzika būna instrumentinė ir vokalinė. Instrumentinę klasikinės muzikos dalį paprastai atlieka simfoninis orkestras. Pagrindiniai naudojami instrumentai yra styginiai (smuikas, altas, violončelė, kontrabosas), mediniai pučiamieji (fleita, obojus, klarnetas, fagotas), variniai pučiamieji (trimitas, trombonas, tūba, valtorna), mušamieji (dažniausiai timpanas). Elektroninių instrumentų panaudojimas paprastai nelaikomas klasikine muzika. Vokalinę dalį atlieka operos solistas arba choras.

Jei populiariosios muzikos pagrindinė forma yra daina, tai klasikinė muzika turi įvairias atlikimo formas: simfoniją, koncertą, oratoriją, operą, sonatą, fugą, siuitą.^{[reikalingas šaltinis]} Ilgose kompozicijose muzikinė dermė, nuotaika keičiasi.

Istorija

Viduramžiais bažnyčiose naudota tik vokalinė muzika (grigališkosios giesmės), o instrumentinė muzika laikyta nešventa. XII a. Prancūzijoje pradėta kurti ir užrašinėti klasikinė polifoninė muzika. Jos pradininkais laikomi Leoninas, Perotinas ir Gijomas de Mašo.

Renesanso laikotarpiu (XV–XVII a.) klasikinė muzika (tiek bažnytinė, tiek pasaulietinė) išpopuliarėjo. Pradėtos statyti didelės katedros, iškilo kompozitorių poreikis jų chorams. Populiarios tapo dainos ir madrigalai, dažnai akompanuojami ir instrumentinės muzikos. Žymiausi renesanso kompozitoriai yra Džiovanis da Palestrina, Gijomas Diufai, Žoskenas Deprė, Orlandas Lasas, Tomas Talis, Viljamas Berdas.

Klasikinės muzikos aukso amžius prasidėjo baroko laikotarpyje (XVII–XVIII a. vid.). Susiformavo orkestrai, sukurta opera. Greta bažnyčios, svarbiu klasikinės muzikos užsakovu tapo karaliai, didikai, dažnai turėdavę nuosavus orkestrus, mėgę prabangią, iškilmingą muziką. Barokui būdinga pompastika, rafinuotumas, didingumas. Žymiausi baroko kompozitoriai yra Klaudijus Monteverdis, Henrikas Šiucas, Henris Perselis, Antonijus Vivaldis, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Domenikas Skarlatis, Georgas Filipas Telemanas.

Klasicizmo laikotarpiu (XVIII a. vid. – XIX a. pr.) pradėtos groti simfonijos, susiformavo kamerinė muzika, populiarus tapo styginių kvartetas. Su klasicizmu baigėsi klasikinės muzikos aukso amžius. Žymiausi kompozitoriai: Jozefas Haidnas, Volfgangas Amadėjus Mocartas, Liudvikas van Bethovenas, Kristofas Vilibaldas Gliukas.

Nuo 1820 iki 1910 m. tęsėsi romantizmo muzikos laikotarpis. Jam būdingas didelis jausmingumas, sentimentalizmas, klasikinė muzika tapo labiau individuali, asmeniška. Susiformavo programinė muzika, kuria siekta atvaizduoti įvykius, istorijas, perteikti muziką kaip pasakojimą. Be to, romantizmo laikotarpiu smarkiai išaugo nacionalizmas, todėl kompozitoriai grojo savitą, tik tai šaliai, kultūrai būdingą muziką. Žymiausi romantizmo atstovai: Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Francas Šubertas, Hektoras Berliozas, Frederikas Šopenas, Robertas Šumanas, Feliksas Mendelsonas, Antonas Brukneris, Johanesas Bramsas, Piotras Čaikovskis, Edvardas Elgaras, Gustavas Maleris, Richardas Štrausas, Džiuzepė Verdis, Vinčencas Belinis.

XX a. prasidėjo moderniosios klasikinės muzikos laikotarpis. Jis pasižymi muzikiniais eksperimentais, stilių įvairove. Klasikinė muzika jungiama su džiazu, elektronika ir kita populiariąja muzika, kiti atlikėjai ja derina su folklorine muzika. Žymesni atstovai: Klodas Debiusi, Jonas Sibelijus, Morisas Ravelis, Arnoldas Šionbergas, Igoris Stravinskis, Bela Bartokas, Aronas Koplandas, Bendžaminas Britenas, Dmitrijus Šostakovičius, Leonardas Bernšteinas, Filipas Glasas, Dmitrijus Kabalevskis, Karlas Orfas ir kt.