Grigališkasis choralas

Grigališkasis choralas – krikščionybėje egzistuojanti Dievo šlovinimo forma, kai maldingai giedami liturginiai ir Šventojo Rašto tekstai. Šis giedojimas prasidėjo ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu, I–IV amžiuose, o VI amžiuje jau buvo galutinai susiformavęs ir suvienodintas praktiškai visoje Romos imperijoje. Bažnytinėje tradicijoje laikoma, kad giedojimas yra aukščiausia Dievo garbinimo forma, nes Apreiškime šventajam Jonui rašoma, kad „Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės“, taip pat „Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!“, ir "giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“, taigi Naujos Žemės ir Dangaus Karalystės gyventojai gieda, o ne kalba apie tai, ką patyrė.

Muzikine prasme grigališkasis choralas yra vokaliniai vienbalsiai kūriniai, susidedantys iš monotoniško rečitavimo, sutalpinto į 8 pagrindinius tonus, bei „sielos virpesių“ – vingiuotų melizmų. Praktiškai visa sakralinė muzika, sukurta Vakarų Europoje iki muzikinės notacijos atsiradimo, popiežiaus Grigaliaus Didžiojo buvo užrašyta kvadratinėmis natomis ir priskirta grigališkajam choralui, tačiau klaidingai manoma, kad iki Grigaliaus nebuvo būdų choralo melodijai – neumoms – užrašyti.

Grigališkojo choralo giesmininkai, t. y. pirmieji krikščionys kantoriai, ilgainiui giedojimo tarnystę pavertė sakramentiniu aktu, t. y. pirmiausia kaip Krikšto ir Eucharistijos sakramentų šventimą bendruomeninių apeigų metu, mat šis giedojimas, kurį „Bažnyčia laiko Romos liturgijai savu” ir pamaldose jam teikia pirmenybę, yra ne kas kita, o liturginių tekstų melodinė išraiška. Nėra grigališkojo choralo, kuris būtų skirtas kam nors kitam nei krikščioniškiems sakramentiniams ritualams. Grigališkojo choralo melodinis turtingumas būtent ir kyla iš šių tekstų, kurių dauguma yra psalmės, prasminio turtingumo. Melodija ir jos atlikimas padeda giesmininkui, taip pat ir klausytojui, įsigyventi į teologinę išgiedamo teksto, o kartu ir liturginio vyksmo prasmę. Šis supratimas ankstyvaisiais viduramžiais ir padiktavo būtinybę giedojimo tarnystės mokymąsi neatsiejamai susieti su teologijos studijomis.

Grigališkojo choralo žanro kūriniai skirstomi pagal liturgines apeigas (Introitus, Gradualia, Kyriel, Offertoria, Communiones), taip pat išskiriamas atskiras psalmių žanras, himnai bei sekvencijos.

Po II Vatikano susirinkimo išleistuose Katalikų Bažnyčios apeigynuose grigališkojo giedojimo reikšmė buvo sumenkinta, šv. Mišių metu giedamas įžangines giesmes (Introitus) pakeičiant tiesiog giesmės teksto perskaitymu, kuris netgi tapo neprivalomas; tokia pat dalia ištiko ir Alleluja bei Gradualia. Bendrai paėmus, Romos katalikų tradicijos tąsa, prasidėjusi vėliausiai VI amžiuje, XX amžiaus viduryje buvo nutraukta, apeigines giesmes pakeičiant bet kokio pobūdžio muzika ir jas atsiejus nuo visą šv. Mišių prasmę apjungiančių grigališkojo choralo giesmių teksto.

Grigališkojo choralo mokyklos vadinamos Schola, o choralistų mokytojai – kantoriais. Giedojimo gali būti mokoma aukštosiose muzikos mokyklose, tačiau pilnai grigališkasis choralas gali būti atliktas tiktai derinant giedojimo mokymą su teologinėmis studijomis.

Grigališkojo choralo giedojimo stilius nėra griežtai fiksuotas ir apibrėžtas, todėl atlikimo forma gan įvairuoja skirtinguose pasaulio regionuose. Kai kurie vienuolynai yra išsaugoję tūkstančio metų savo giedojimo tradicijas, tačiau tokių tradicijų skiepijimas į kitus regionus nėra praktiškas ir pasiteisinantis. Idealus grigališkojo choralo variantas konkrečiame regione būtų išlaikyta melodinė forma, interpretuojama regiono tautinių ir liaudies dainų šviesoje, ir vieno skiemens tikslumu į regiono gimtąją kalbą išverstas lotyniškas tekstas. Tokio grigališkojo choralo pavyzdžiu galėtų būti Vengrija, profesorius Laszlo Dobszay ir jo įkurta Schola Hungarica.

Moderniojoje muzikoje grigališkųjų choralų motyvai skamba New Age muzikinių projektų Enigma, Era, E Nomine, Gregorian, Lesiem, E. S. Posthumus kūriniuose.

Nuorodos

• Grigališkasis choralas Dies irae