Kazlų Rūdos miškai

54°51′ š. pl. 23°30′ r. ilg.

Kelias pro Kazlų Rūdos miškus į pietus nuo Lekėčių

Kazlų Rūdos miškai Ąžuolų Būdos apylinkėse

Kazlų Rūdos miškai − tai trečias pagal plotą Lietuvos miškų masyvas šalies pietvakariuose, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Šakių ir Kauno rajono savivaldybių teritorijose, 12 km į vakarus nuo Kauno, į šiaurės vakarus nuo Kauno−Marijampolės kelio. Masyvo plotas 58 700 ha, mišku apaugę 47 000 ha.

Geografija

Miškų masyvas apie 35 km ištįsęs iš šiaurės į pietus. Šiaurėje ir šiaurės rytuose siekia Nemuno šlaitus, pietinė riba eina daugiausia sulig senuoju Suvalkijos plentu.

Kazlų Rūdos miškai susideda iš 70 miškų, didesnieji: Ąžuolų Būdos, Braziūkų, Briedžkampio, Gerdžių, Juškinės, Kajackų, Kazlų Rūdos, Karčrūdės, Lekėčių, Marackų, Paryžinės, Rūdšilio, Školkampio, Višakio Rūdos, Zapyškio.

Novaraisčio durpynas

Hidrografija

Per vidurinę, pietinę ir vakarinę masyvo dalį pietvakarių kryptimi teka Šešupės intakai: Nova su Šilupe ir Karčiupiu, Višakis su Skarlupiu, Judre, Noreikupe, Jūre, Pilvė su Bartupe. Per šiaurės ir šiaurės rytų dalį į Nemuną teka Nyka su Pocupiu, Šukėtas, Žiegždris, Liekė, Ova su Skardupiu ir Šaltupiu, Skirpstauja. Jūrės upė ties Jūrės ir Kazlų kaimais patvenkta.

Kazlų Rūdos miškais teka Ovos upelis

Masyvo rytine ir šiaurine dalimi, Šešupės−Nemuno vandenskyra, eina platus pelkėtas ruožas. Čia, be šlapių miškų, yra ir didelių pelkių: Ežerėlio pelkė, Žiemkelis, Novaraistis, Kajackaraistis, Raudonplynis, Laukraistis, Samanynės−Stuobrinės pelkė, Gorijos pelkė, Ovos pelkė, Bitšilio pelkė.

Geologija

Kazlų Rūdos miškai driekiasi Nemuno žemupio lygumos rytine dalimi, kurią sudaro vėlyvajame ledynmetyje į prieledyninį baseiną tekėjusios Neries−Nemuno upės supilta didelė smėlinga delta. Smėlio sluoksnis, kurio storis vietomis siekia 10 m, dengia juostuotąjį molį, nugulusį gilesniame prieledyniniame ežere. Rytuose masyvo teritorija siekia smėlio užpiltą Veiverių moreninio gūbrio vakarinį pakraštį. Didžiausius plotus užima banguotasis smėlingasis landšaftas, besikaitaliojantis su pelkėtosios smėlingosios lygumos landšaftu. Apie Agurkiškę ir Kajackus nedidelį plotą užima žemyninių parabolinių kopų landšaftas.

Dirvožemiai jauriniai silpnai nujaurėję smėliai, velėniniai jauriniai glėjiški, puveningi jauriniai glėjiniai priesmėliai ir priemoliai, įvairūs durpžemiai.

Gyvoji gamta

Tamsiuose Kazlų Rūdos miškuose sutinkami daugiausia stambieji kanopiniai žvėrys – šernai, stirnos, briedžiai, taurieji elniai, taip pat yra vilkų, barsukų, kiaunių, kiškių, voverių, lapių, usūrinių šunų, bebrų, ūdrų, ondatrų, kanadinių audinių. Iš stambesniųjų paukščių gyvena jerubės, slankos, perkūno oželiai, tetervinai, suopiai, vištvanagiai, paukštvanagiai, gervės, pelėdos, juodieji gandrai.^[1] Ypač paukščių gausa pasižymi Novaraisčio durpynas.

Kazlų Rūdos miškų griaumenys Ąžuolų Būdos apylinkėse

Miškuose nemažai grybų (baravykų, šilbaravykių, raudonviršių, lepšių, rudmėsių, voveraičių ir kt.), vaistinių augalų, uogakrūmių (mėlynių, bruknių, vietomis žemuogių, vaivorų).

Medynai

Miško augavietės nederlingos normalaus drėgnumo, derlingos įmirkusios ir įvairių tipų pelkinės. 4 % miškų yra II grupės ekosistemų apsaugos bei rekreaciniai, 11 % III grupės apsauginiai, 85 % ūkiniai. Kultūrinės kilmės medynų 26 %.

Medynai pasiskirstę taip:

• pušynai – 50 %
• eglynai – 19 %
• juodalksnynai – 16 %
• beržynai – 13 %
• uosynai – 1 %
• drebulynai – 1 %.

Jaunuolynai sudaro 26 %, pusamžiai medynai 48 %, bręstantys 19 %, brandūs 7 %. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas 1,8, skalsumas 0,73, tūris 218 m³/ha.

Miškų ūkis

Miško stebėjimo bokštas Agurkiškėje

75 % miškų yra valstybinės reikšmės, priklauso Kazlų Rūdos, Šakių urėdijoms bei priskirta Lietuvos kariuomenės Kazlų Rūdos poligonui.

Pirmieji miškotvarkos darbai buvo atlikti 1820 m.

Miškų urėdija	Girininkija
Dubravos miškų urėdija	Ežerėlio girininkija Kačerginės girininkija Kuro girininkija Nemuno girininkija
Kazlų Rūdos miškų urėdija	Agurkiškės girininkija Ąžuolų Būdos girininkija Braziūkų girininkija Jūrės girininkija Kazlų Rūdos girininkija Novos girininkija Šakališkių girininkija Višakio Rūdos girininkija
Šakių miškų urėdija	Gerdžių girininkija Jančių girininkija Klevinių girininkija Lekėčių girininkija Šilagirio girininkija Užnykio girininkija

Paveldas

Kazlų Rūdos miškuose yra istorijos paminklų, nemažai archeologijos paminklų (piliakalnių, pilkapių, senkapių, kapinynų): Griešių piliakalnis, Jadagonių piliakalnis, Šėtijų piliakalnis ir kapinynas, Runkių Prancūzkapiai, Kuro senovės gamybos vieta, taip pat Lietuvos, tarybinių partizanų, I pasaulinio karo karių kapai, žydų žudynių vietos. Gulioniškės kaime buvo TSRS generolų vila ir požeminė vadavietė.

Iš senų, saugomų medžių šiuose miškuose auga Šilagirio pušis, Vaičiūnų klevas, dvikamienė Zyplių miško pušis, miškų supamame Braziūkų kaime auga itin įspūdinga liepa Motinėlė.

Svarbiausios Kazlų Rūdos miškų saugomos gamtos sritys yra Liekės kraštovaizdžio draustinis, Novaraisčio ornitologinis draustinis, Raudonplynio kraštovaizdžio draustinis, Višakio slėnio botaninis draustinis, Kazlų Rūdos kraštovaizdžio draustinis, Kazlų Rūdos botaninis-zoologinis draustinis, keli genetiniai pušų draustiniai. Padaugėjo retų, saugomų vandens, pelkių ir plėšriųjų paukščių.

Miškas netoli karinio poligono

Danielių miškas prie kryžkelės į Agurkiškę

Nuoroda į sovietmečio „Techninį kompleksą“

Istorija

XVI a. dabartiniai Kazlų Rūdos miškai sudarė dalį didžiulio girių masyvo, kuris tęsėsi į pietus nuo Nemuno ruožo, esančio tarp Jurbarko ir Kauno. Masyvo rytinė dalis, esanti į rytus nuo Višakio, buvo vadinama Kauno giria, o į vakarus nuo jo − Vilkijos giria. Vėliau derlingesnėse žemėse, ypač upių slėniuose, augę miškai buvo iškirsti, ir masyvas susiskaidė į mažesnius miškus.

Nuo seno Kazlų Rūdos miškuose buvo nedidelių eksploatuojamų geležies rūdos telkinių, dėl to miškuose plito Kazlų ir Rūdos vietovardžiai („kazlais“ vadinti rūdininkai). XX a. pradžioje, nutiesus siauruosius geležinkelius, miškai buvo intensyviai eksploatuojami, ypač per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. 1863 m. juose buvo sukilėlių stovyklų (Novaraistyje, Meištinės miške). Sukilėliams gaudyti Karčrūdės miške buvo iškirsta vadinamoji Muravjovo Unija.

II pasaulinio karo metais miškuose veikė „Pirmyn“, „Jūros“, A. Mickevičiaus partizanų būriai.

Rezistentinė kova

Ypač aktyvi rezistencinė kova vyko po Antrojo pasaulinio karo. Kazlų Rūdos miškuose telkėsi Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. 1947 m. rugpjūčio mėn. miškuose buvo organizuoti partizanų, o 1947 m. rugsėjo mėn. partizanų puskarininkių mokymo kursai, pastaruosius baigti sutrukdė kautynės su TSRS kariuomenės daliniais. Kursuose mokėsi 50 Tauro apygardos Žalgirio, Vytauto, Kęstučio rinktinių partizanų. Kazlų Rūdos miškuose 1950 m. spalio pradžioje veikė partizanų desantininkų (A. Lukša, B. Trumpys ir K. Širvys) grupė, kuri siųsdavo pranešimus į Vakarus. Antroji partizanų desantininkų grupė (Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukauskas 1951 m. balandžio 19 d. nuleista parašiutais. 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo Juozas Lukša (slap. Daumantas, Skirmantas).^[2]

Kazlų Rūdos miškai garsėjo ir 1993 m. rudenį, kai čia prieglobsčio ieškojo ir buvo įsikūrę ginkluoti Pakaunės savanorių maišto dalyviai, savavališkai pasitraukę iš savo dislokacijos vietų.

Gyvenvietės ir infrastruktūra

Kazlų Rūdos miškuose įsikūrę Kazlų Rūdos, Ežerėlio miestai, daugelis Kazlų Rūdos savivaldybės gyvenviečių. Dauguma didesnių gyvenviečių įsikūrusios miškų pakraščiuose: Lekėčiai, Kluoniškiai-Zapyškis, Jūrės GS, Ąžuolų Būda, Didžioji Zariškė, Bagotoji, Jankai, Lepšiai, Lukšiai, Jančiai. Vidur miško esančios gyvenvietės daugiausia smulkios, labai plačiai išsibarsčiusios vienkiemiais, įsikūrusios daugiausia prie upių, durpynų (svarbesnės – Višakio Rūda, Jūrė, Braziūkai, Kuras, Kardokai, Kazlai I, Agurkiškė, Šiuliai, Kūjai, Vincentavas, Lūšna ir kt.). Pagal upių slėnius, didesnius kelius prakirsti platesni trakai.

Pietinę miškų dalį kerta geležinkelis Kaunas–Marijampolė (bei atšaka į Kybartus). Pietrytiniu girios pakraščiu eina plentas  230  Mauručiai–Vinčai–Puskelniai , šiauriniu –  140  Kaunas–Zapyškis–Šakiai . Svarbiausi pro pačią girią einantys keliai yra  2610  Kazlų Rūda–Pažėrai ,  2602  Kazlų Rūda–Višakio Rūda–Bliuviškiai ,  2630  Višakio Rūda–Kardokai–Agurkiškė ,  1912  Rupinai–Griškabūdis–Kudirkos Naumiestis . Iki daugumos kaimų veda miškų keliukai.

Kazlų Rūdos miškuose, Jūrėje, dislokuotas karinis dalinys, naudojamas LTSR laikais įrengtas Kazlų Rūdos poligonas su aerodromu.

Šaltiniai

Vikiteka: Kazlų Rūdos miškai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Kazlų Rūdos miškai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 278
2. Algirdas Brukas, Dalius Žygelis. Kazlų Rūdos miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 676-677 psl.