Justinianas I
From Wikipedia, the free encyclopedia
Justinianas (taip pat Justinianas I ir Justinianas I Didysis; lot.: Flavius Petrus Sabbatius Justinianus, graik.: Φλάβιος Πέτρος Σαββάτιος Ιουστινιανός; 482 m. gegužės 11 d. Tauresiume – 565 m. lapkričio 14 d. Konstantinopolyje) – Rytų Romos imperijos imperatorius, valdęs nuo 527 m. iki savo mirties 565 m. Stačiatikių bažnyčia jį laiko šventuoju Justinianu Imperatoriumi.[1]
Justinianas I | |
---|---|
Bizantijos imperatorius | |
Justinianų dinastija | |
Gimė | 482 m. gegužės 11 d. |
Mirė | 565 m. lapkričio 14 d. (83 metai) |
Tėvas | Savatijus |
Motina | Vigilantija |
Sutuoktinis (-ė) | Teodora |
Bizantijos imperatorius | |
Valdė | 527 m. - 565 m. (~38 metai) |
Pirmtakas | Justinas I |
Įpėdinis | Justinas II |
Vikiteka | Justinianas I |
Dažnai laikomas žymiausiu Bizantijos imperijos imperatoriumi arba paskutiniu didžiu Romos imperatoriumi. Jo ilgas valdymo laikotarpis ženklina pereinamąjį laikotarpį tarp antikinės Romos imperijos ir viduramžių Bizantijos imperijos. Jam valdant įvyko keli su Antikos pabaiga siejami įvykiai - 529 m. buvo uždaryta neoplatonistų filosofų mokykla Atėnuose, o 542 m. faktiškai panaikinta Senovės Romos konsulų pareigybė.
Justinianas buvo paskutinis imperatorius, kuris bandė atkurti vienybę ir Romos imperijos universalųjį statusą. Tai paskatino jį imtis ekspansinių karų Italijoje ir Afrikoje prieš ostgotus ir vandalus, prisijungti didelę dalį 476 m. žlugusios Vakarų Romos imperijos, kuri buvo patekusi į germanų rankas. Tuo pačiu metu Justinianui Rytuose teko sunkios ir permainingos kovos su persų Sasanidų imperija. Šalia karinių žygių Justinianas ėmėsi imperijos valdymo reorganizavimo ir didelio masto romėnų teisės kodifikacijos (Codex Justinianus).[2] Pats būdamas labai dievobaimingas daug dėmesio skyrė bažnytiniams reikalams, krikščionybės įtvirtinimui imperijoje.
Imperatoriaus valdžios perėmimas nebuvo visiškai sklandus, jam teko išgyventi Nikos maištą, tačiau Justiniamui pavyko įsitvirtinti soste ir imtis aktyvios užkariaujamosios politikos, ambicingo, bet tik iš dalies pavykusio renovatio imperii ar "imperijos atkūrimo" plano.[3]
Justiniano valdymą galima padalinti į du periodus. Nuo 527 m. iki 540 m. jį lydėjo sėkmė, pergalės buvo realios greitos ir turinčios didelį poveikį. Antrasis jo valdymo laikotarpis buvo komplikuotesnis. Imperijos sienos buvo puolamos, o naujieji užkariavimai, ypač Italijoje, pakibo ant plauko. Visgi visuose frontuose pavyko ištaisyti padėtį ir Justiniamo mirties metu Rytų Romos imperija buvo pasiekusi savo didžiausią teritorinį išsiplėtimą.
Svarbiausias to laikotarpio šaltinis apie Justiniano valdymo laikotarpį yra istoriko Prokopijaus iš Cezarėjos, kuris giežtai kritikavo imperatoriaus politiką, darbai.