Ironija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Pats žodis kilęs iš graikiško vardo Eironas (gr. εἴρων). Eironas buvo neturtingas pasakojimų veikėjas, kuriam matyt ironija buvo būdinga.[1] Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės, o ironijos reiškėjas apsimeta nežinantis tiesos ir savo kalba dažnai vaidina naivų asmenį.[2]