From Wikipedia, the free encyclopedia
Inkilas – žmogaus pagaminta konstrukcija, paprastai dėžutės formos su landa paukščiui ar kitam gyvūnui įlįsti, ji gali būti pagaminta iš įvairių medžiagų. Inkilai dažniausiai ruošiami paukščiams, tačiau yra inkilų ir žinduoliams, vabzdžiams. Dažnai inkilų sąvoka persipina ir su dirbtinių lizdų bei lizdaviečių. Inkilo forma, dydis, anga priklauso nuo gyvūno, kuriam jis skirtas, rūšies. Šalia žmonių gyvenamų namų, sodybų inkilai dažniausiai keliami varnėnams, naikinantiems sodų kenkėjus ir džiuginantiems šeimininkus savo giesme, taip pat zylėms. Gamtosaugos entuziastai inkilus kelia ir miškuose (pelėdoms, musinukėms, raudonuodegėms, lipučiams ir kt.), ir ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams, bendruomeniniams vabzdžiams.
Rašytinių žinių apie tai, kas išrado inkilą nėra. Spėjama, kad daugiau kaip prieš tūkstantį metų inkilai pradėti gaminti Indijoje iš tinkamos formos ir dydžio ilgmoliūgių (lot. Lagenaria). Apie pirmuosius inkilus Europoje liudija XVI a. flamandų paveiksluose nutapyti inkilai ir prie jų tupintys paukščiai. Sprendžiant iš XVI–XVIII a. publikacijų, Europoje inkilai pirmiausia buvo pradėti gaminti varnėnams[1]. Vienais atvejais inkilus keldavo siekiant estetinių tinklų: žmonėms buvo malonu matyti šalia apsigyvenusius paukščius, kitais atvejais kėlimo tikslai buvo praktiniai. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje varnėnų kiaušiniai buvo laikomi delikatesu. Taip pat inkilus keldavo norėdami paukščius privilioti į miškus, kuriuose jie lestų vabzdžius kenkėjus[2].
Masinės inkilų gamybos pradininku laikomas baronas H.F. von Berlepsch. Pastebėjęs, kad genių iškaltuose nebenaudojamuose uoksuose peri daugelio rūšių paukščiai, jis nukirto kelis šimtus medžių su skirtingų genių iškaltais uoksais, išmatavo juos ir nustatė, kad visi jie yra panašios konstrukcijos. Tuo remdamasis pradėjo gaminti inkilus ir viename miške iškėlė 2000 inkilų iš kurių, net 90 procentų buvo užimti. Baronas inkilus iš populiarino XX a. Jo pasiūlytos konstrukcijos inkilai buvo masiškai gaminami Vokietijoje, tiek pagal licencijas kitose šalyse, nors jie buvo gana brangūs. Gerokai vėliau pradėti gaminti inkilai, mažiau panašūs į natūralius uoksus, bet pigesni[2].
Apie pirmuosius inkilus Lietuvoje rašė profesorius Tadas Ivanauskas, o pats juos su jaunimu organizuotai kėlė jau 1922 m. Nuo 1924 m. inkilų kėlimo akcijas imta vadinti Paukščių dienomis[3]. Pavasarį rengiamos inkilų kėlimo šventės minint Keturiasdešimties paukščių dieną.
Inkiluose įsikuria daugybė įvairių gyvūnų – paukščiai, žinduoliai, vabzdžiai ir kiti bestuburiai gyvūnai. Jie inkiluose augina jauniklius, juose nakvoja ar slepiasi dienos metu, naudoja juos kaip maisto atsargų sandėlius.
Dažnesni inkilų gyventojai:
Dažniausia inkilo forma – pailga medinė dėžutė su anga gyvūnui įlįsti. Tačiau nereti ir uokso tipo apvalūs inkilai. Taip pat būna ir inkilų iš visai kitokios medžiagos – moliniai drenažo vamzdeliai didžiosioms zylėms, nukirptos palto kišenės ir prikaltos prie pastato liepsnelėms. Inkilai dažniausiai kabinami medžiuose (paukščiams, šikšnosparniams), tačiau įrenginėjami ir plaukiojančiose salose (vandens paukščiams), palei žemę (vabzdžiams), įkasami (vabzdžiams, kai kuriems paukščiams).
Daugumos inkilų matmenys, išskyrus angos, nėra itin svarbūs. Natūralioje aplinkoje nepasitaiko idealių būstų ir paukščiai prisitaiko prie įvairaus dydžio natūralių perimviečių kaip ir prie inkilų. Svarbesni yra angos, pro kurią į inkilą patenka paukštis, išmatavimai. Bendri matmenys aprašomi gana apytiksliai. Ne mažiau svarbus inkilo pakabinimo aukštis. Jei inkilas kabinamas nuo pusiaujo (lyginant su suaugusiu žmogumi) iki galvos aukščio – tai žemas kabinimas, jei nuo krūtinės iki maždaug 5 m aukščio – tai vidutinis, virš 5 metrų – aukštas[4].
Uoksiniai inkilai yra apvalūs, pailgi, kūgio formos dažniausiai gaminami iš tuščiavidurio medžio kamieno ar šakos. Kartais tokie inkilai gaminami iš molinių vamzdžių. Uoksiniai inkilai gerai sulaiko šilumą kas svarbu anksti perintiems paukščiams – pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Šiuos inkilus itin mėgsta baikštesni paukščiai: pelėdos, žalvarniai, kukučiai, meletos, dančiasnapiai.
Lentiniai inkilai – labiausiai paplitę, nes juos nesunku pagaminti, jų gamybai gali būti naudojamos medienos atliekos. Šiuose inkiluose mielai peri zylės, musinukės, raudonuodegės, varnėnai. Šiems inkilams gaminti naudojamos 1,5-2,5 cm storio geriausia neobliuotos lentos. Stogeliui uždengti naudojama storesnė lenta. Dugnas kalamas ne iš apačios, o įleidžiamas į inkilo vidų, kad ne taip greitai supūtų.
Inkilus galima kelti visur – parkuose, soduose, miškuose. Konkreti vieta priklauso nuo to, kokiems paukščiams inkilai skirti. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Inkilai tvirtinami medyje taip, kad paukštis galėtų lengvai priskristi. Daugelis paukščių nemėgsta tos pačios rūšies kaimynų. Išimtis – varnėnai. Smulkiems paukščiams inkilai keliami kas 30-50 metrų. Stambiems paukščiams inkilai keliami pavieniui, nes jiems reikalinga didesnė maitinimosi teritorija.
Daugelis paukščių inkilų, išskyrus varnėnus, nevalo. Jie kasmet krauna naują lizdą ant senojo. Todėl inkilus reikia laikas nuo laiko išvalyti. Inkilus kai kurie paukščiai naudoja ir rudenį bei žiemą (zylės, bukučiai, geniai) – juose nakvoja.
| Dydis | Pagrindas (mm x mm) |
Aukštis (mm x mm) |
|---|---|---|
| Labai mažas | 80 x 80 | 80 |
| Mažas | 100 x 100 | 150 |
| Vidutinis | 130 x 130 | 200 |
| Didelis | 200 x 200 | 450 |
| Labai didelis | 250 x 250 | 540 |
Žemiau išvardinti keli pagrindiniai inkilų tipai, skirti įvairioms paukščių rūšims. Išvardinti ne tik tipiški inkilai, bet ir dirbtiniai lizdai ar lizdavietės[5]:
Šikšnosparniai inkiluose apsigyvena grupėmis, ne po vieną ar poromis. Jų inkilų anga kaip plyšys įrengiamas apačioje, inkilai būna vienakameriniai arba daugiakameriniai. Gaminami paprastai iš 2,5 cm storio neobliuotų lentų ir kabinami medžiuose ar prie medinių pastatų sienų. Turi būti kabinami pakankamai atvirose vietose, kad galėtų nesunkiai priskristi. Inkilai turi būti bent dalį dienos apšviečiami saulės[6].
Vabzdžiams skirti inkilai būna pačių įvairiausių formų. Paprastai tai stačiakampės ar kvadratinės dėžutės su keliomis skylutėmis (smulkesniems vabzdžiams) ar plyšiais (drugiams). Kamanėms įrenginėjami inkilai, kuriuose į vidų prikraunama nendrių, skudučių, garšvų stiebelių[7].
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
