Holokaustas Albanijoje
From Wikipedia, the free encyclopedia
Holokaustą Albanijoje sudarė nusikaltimai, įvykdyti prieš Albanijos žydus, kai Albanija Antrojo pasaulinio karo metais buvo okupuota Italijos ir Vokietijos. Per karą beveik 2000 žydų ieškojo prieglobsčio Albanijoje. Su dauguma šių žydų pabėgėlių vietos gyventojai elgėsi gerai, nepaisant to, kad Albaniją iš pradžių okupavo fašistinė Italija, o paskui nacistinė Vokietija. Albanai dažnai priglaudė žydų pabėgėlius kalnų kaimuose ir gabeno juos į Adrijos jūros uostus, iš kur jie bėgo į Italiją. Kiti žydai prisijungė prie pasipriešinimo judėjimų visoje šalyje.
500 Kosove gyvenusių žydų patirtis buvo visiškai kitokia – apie 40 proc. jų neišgyveno karo. 1943 m. rugsėjį pasidavus Italijai, Vokietija okupavo Albaniją. 1944 m. buvo suformuota albanų Waffen-SS divizija, 21-oji Waffen SS kalnų divizija „Skanderbeg“, kuri suėmė ir perdavė vokiečiams 281 Kosovo žydą, kurie vėliau buvo deportuoti į Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą, kur daugelis jų nužudyti. 1944 m. pabaigoje vokiečiai buvo išvyti iš Albanijos ir šalis tapo komunistine valstybe, kuriai vadovavo Enveras Hodža. Maždaug tuo pačiu metu Kosovo ir Vakarų Makedonijos regionuose, aneksuotuose albanų, Ašies pajėgas nugalėjo Jugoslavijos partizanai, kurie vėliau šias teritorijas vėl prijungė prie Jugoslavijos.
Holokausto metu Ašies okupuotoje Albanijoje buvo nužudyta apie 600 žydų. Senojoje Albanijoje (dabartinė Albanijos teritorija) vokiečiai nužudė penkis tos pačios šeimos žydus – tai vieninteliai vietiniai žydai, nužudyti per visą karą. Senojoje Albanijoje po karo gyveno vienuolika kartų daugiau žydų nei karo pradžioje – apie 1800. Dauguma jų vėliau emigravo į Izraelį. Keli šimtai jų liko Albanijoje iki pat komunizmo žlugimo, o paskui padarė tą patį. Mokslininkai nesutaria, kodėl žydų išgyvenamumo rodikliai senojoje Albanijoje ir Kosove taip smarkiai skyrėsi. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tam įtakos turėjo tradicinis garbės kodeksas, vadinamas „besa“, kuris yra svarbi Albanijos kultūros dalis. Kiti mokslininkai teigia, kad tai lėmė santykinis Italijos okupacinės valdžios atlaidumas 1941–1943 m., Vokietijos nesugebėjimas 1943–1944 m. ieškoti žydų senojoje Albanijoje taip kruopščiai, kaip kitose šalyse, taip pat Kosovo albanų nepasitikėjimas užsieniečiais.
Jad Vašem pripažino 75 Albanijos piliečius Pasaulio tautų teisuoliais.[1]